Musolinio pienas

Jau kelias savaites pilvuką skaudėjo,
Benitas pasiskundė gydytojui “fa male”,
Nepatikėsit kiek jisai kentėjo,
“Reiks keist dietą” - daktaras sakė,
“Bet kuo gi aš sergu? ”,
Medikai tai vadina dvylikapirštės žarnos opa,
“Herr Doktor, aš nesuprantu”,
Arlekinas bando dučę pralinksmint, šoka,
“Taigi, kokia ta dieta? ” - klausia,
Atsidaro rinkinį ir įteikia pieno,
Neteisingas receptas ir rudmarškiniai jį nušausia,
Melo - dučė nemėgsta jo vieno,
Suprato daktaras jo skeptiškumą ir ramino:
“Jūs atkursite didžiąją Romą, visa bus jūsų spazio vitale,
Suguloves iš Rytų turėsit, tik auksą trauksit iš lagamino,
“Šis vokietukas tikra lapė” - dučė manė,
Bet neužilgo jis savo dienoraštyje rašė:
“Šešiom valandom nuo pusryčių pieno užtenka”,
Dešimtmetis praeina ir kariai abisinai jau krenta.

1936, dučė ilsėjosi Mare Nostrum saloje,
Atėjo pusryčių valanda, atidarė šaldytuvą,
Pieno nebuvo! “Gal man kažkas negerai galvoje”,
O kaip karščiavosi jisai, nubėgo panaudoti savo praustuvą,
Šaukėsi savo dukros Edos ar nežino kur jis dingo,
“Magari, brolis išgėrė”,
Pasirodė netiesa, sūnus buvo kilnumo didingo,
Savo gėrimo stebuklingo negavęs, dučė apsivėmė,
Atvyko greitai greitoji, sunkiai sekėsi hospitalizuoti,
Atgabeno ne į tą ligoninę triskart, suteikė patepimo sakramentą,
Šitaip savo klaidas bandė kompensuoti,
Atsigavęs dučė prašė sukviesti parlamentą,
Įvesta komendanto valanda, paskelbtos paieškos ir premija,
Įsakė dučė surasti tinkamą asmenį galintį susekti vagį,
Verbuoti medžiotojus pradėjo medija,
Buvau užverbuotas ir aš vieną naktį.

Per Didįjį karą Alytuj gimęs buvau,
Kaip Lietuvos atstovas Montrė kongrese dalyvavau,
Kaip specukas Geležiniam vilke tarnavau,
Prezidentas atsižvelgęs į tai mane pasirinko,
Italijos karinės žvalgybos tarnyba viską man išdėstė,
Paleistas misijos vykdyti arkliai sužvingo,
Su Otu Skorzeniu pakalbėjom truputi vmeste,
Klausiau “Kokių įkalčių turite? ”,
“Radom pieno lašų iki oro uosto,
Privalote jūs ten išvykti, Šurike”,
Atvarau su šunim ir viską ten jis uosto,
Personalas prisėlino ir paprašė dokumentų,
Deja, buvau jų nepasiėmęs,
“Tik neiškvieskit ant manęs mentų” - prašiau,
Nejaugi toks atsitikimas būtų mano nesėkmę lėmęs?
Nuvežė mane į areštinę ir savaitę ten sedėjau,
Perskaičiau “Grafą Montekristą” ir pabėgau,
Grįžau ten kur anksčiau buvau,
Skundiką savo identifikavau ir mušiau,
Neklyskite, tai buvo įprastas tardimas,
Prašiau prieigos prie stebėjimo kamerų,
Grasinau, kad jis dučės valdžios bus kariamas,
Geras žmogus, jis nenorėjo būti dalis valymų,
Po šešių valandų stebėjimo įtariamasis buvo aptiktas,
Skrydis jo buvo į Vilnių,
Mano sakvojažas netyčia buvo paliktas,
Gaila, kad neįsidėjau linzių,
Skorzenį vėl lėktuve sutikau,
Esam to pačio mąstymo, sutikom kartu,
“Viva il Duce” - aršiai aš surikau,
Ačiū Dievui, su juo nebuvo nuobodu,
Netrukus patyrėm baisią turbulenciją, nors ir buvo smagu,
Keletas keleivių mirė vietoje,
Mano bendražygis iššoko parašiutu,
Nusileido sveikas pasinaudojęs kaimo batutu,
Aš pasilikau, nusileidau irgi sveikas,
Atlikau tą patį ritualą su oro uosto personalu,
Nesipriešino jis, lietuvis - ne vaikas,
Važiavo jis trečiuoju autobusu, įsėdau į jį ir aš,
Norėdamas apsimestu užsieniečiu, sakau “there’s no rush”,
Pastebiu numestą lapelį ir ten Bodlero poema,
“Il inondait de sang cette peau couleur d’ambre” - rašo jis,
Rašysena primena mano sužadėtinę Emą,
Važiuodamas užsnūdai, prisiminiau kertinį faktą -
Įtariamasis ne autobuse buvo, o troleibuse,
Trenkiau savo prakaituotą kaktą,
Išlipau, nusprendžiau į barą užeit,
“Ko norėtumėt, pone? ” - klausia barmenas,
“Šalto pieno, prašau” - atsakiau taip šiaip,
“Gerai, batuotas katinėli” - pasišaipė,
Neliejau pykčio, kol užsakymo negavau,
Įpylė pienelio ir veidą savo kraipė,
Pilnai išgėriau ir už jo kaklo stvėriau,
Kad jis traukinio bilietą turėjo pastebėjau,
“Duokš man jį” - įsakiau,
Kelionės tikslas - Hiperborėja,
Pienas iš Italijos tikriausiai, pamaniau,
“Kviesk farus, Lėja! ”,
“Užtilk, dabar įkaitas tu mano”.

Sėdėjom kartu kupė penktą valandą vakaro,
Pranešiau tai Otui peidžeriu,
Viduje buvo šalta, norėjos šaliko,
Išalkau, nuėjau iki bufeto,
Seniai buvau turėjęs gero furšeto,
Atsisėdau prie stalo, o ten - Smetona!
Skaniai jisai valgė ukmergietišką batoną,
“Tėvynės labui, pone tautos tėve”,
Prezidentas į mane žiūrėjo, tarsi skenavo,
Įteikia man ryšulėlį, įpylė alaus kažkokio draugo skandinavo,
“Argi ne jiems labiau patinka degtinė? ”
Pagalvojau - nesvarbu, kad ir tai būtų suktinė,
Kas buvo ryšulėlyje nekantravau sužinoti,
Užėjau į tualetą, atrišau dovanėlę,
Daugiau nebuvo apie ką galvoti,
Nebuvo idomu svajoti net apie mano merginėlę,
Jame - dėžutė, neturėjau rakto,
Pastačiau ant tualeto, paprašyt jo išėjau,
Bet nesulaukiau to meto,
Tenais jau nebegrįžau,
Tualeto kabina sprogo, fekalijos išsitaškė,
Matau - ne Smetoną, o Skorcėnį su mano įkaitu,
Ir jiedu išsilakstė,
Pasinaudoję semaforo įtaisu,
Po valandėlės gavau telegramą,
Iškvietė Herr Skorzeny mane į dvikovą,
“Jei žūsi, susirasim jūsų mamą ir gaus išmoką”,
Susitikt su ja gal paskutinį kartą atėjau į savo namą,
Dar pažiūrėsim kas bus įvarytas į šachą,
Ponai ir ponios, jūs regėsit modernųjį Oneginą ir Lenskį,
Man jau aišku buvo kas kris greičiau už Kerenskį,
Susitikimo vieta - gilusis Verkių miškas,
Abu su sekundantais susitarėme -
Čia patamsėję baigsis viskas,
Pirma buvo jo eilė, revolveris užsikirto,
Nusižegnojo, susitaikė su mirtim,
Pasisekė jam, šūvio nenugirdo,
Dievas mus nustebino tokia lemtim,
“Ką gi, boksuotis reikės” - tarė priešininkas,
Plikom rankom ėmėm svaidytis: džabas, šoniniai ir kablys,
Narsiai kovojo šis Reicho vietininkas,
Po trijų minučių mane apėmė dusulys,
Pargrioviau jį ant pievos, apglėbiau jo collum kaip smauglys,
Pasigailėjau jo ir leidau jam atsigauti,
Norėjosi šiam šunsnukiui spjauti,
“Pienas kur? ”
Jis tik pažvelgė į savo sekundantą ir merdėjo,
Užjaučiau savąjį priešą, suteikiau jam coupe de grace,
Visas miškas krauju kvepėjo.

Buvo prabėgę septyneri metai nuo sekimų pradžios,
Tuo metu dučė išgyveno dirbtiniais vaistais,
Dabar kalėjo jis Gran Sase, tai ir prasidėjo nuotykiai dalies antros,
Nuleido mano Liuftvafė su duotais ginklais žvarbiais,
Pasitaikė kelyje keli karabinieriai, trimis šūviais nukoviau,
“Duče, duče, aš čia! ”,
Didžiaviaus savimi, kad nesusimoviau,
“Ringrazio, ringrazio, pienelį atnešei? ”,
“Si, mano duče”,
Tikrinau savo visus krepšius, bet nenašiai,
Paskutinė viltis - jaktašas,
Nubėgau iki Fieseler lėktuvo basas,
Išvydęs medžiotojo krepšyje nieko džiaugsmas išblėso,
“Kurgi jis galėjo dingti?
Juk negaliu taip dučei leisti mirti”,
Atsisėdau prie jo lovos krašto,
Išsiėmiau papirosą, pasiūliau parūkyti,
“Na ir užduotis, kurią man paskyrė gimtas kraštas”,
Skyriau laiką pasiteisinimui apmąstyti,
Buvo mintis tiesiog nusižudyti,
“Duče, ar kartais nepagalvojot -
Pienas tai tik metafora dvasiniams dalykams,
Ar ne taip Kristus mokino, ar jo pamokslams sumojot? ”
Tėviškai patapšnojo per petį, maniškai pradėjom juoktis,
“Gyvenimas bėga, jums reikia tuoktis”,
“Beje, apie pieną jūsų…”
Sepsis nugalėjo, vadas paliko pasaulį mūsų,
Plojimai už manęs pasigirdo,
Otas gyvas, kaipgi taip!?
Ar mane tik haliucinacijos pakirto?
Pasirodos, antrininką nužudžiau,
“Už jūsų pastangas bus atlyginta,
Atleiskit, jei netikėtai užklupau,
Gal išgerkim pas “Vygintą”?
Gėrėm alų užėję į taverną,
Kitą dieną pasiekiau Berną,
Su visom kolegom atsisveikinau,
Į gimtinę netiesiogiai keliavau,
Dievui per kunigą už žmogžudystę atgailavau,
Kur tiksliai pienas buvo nežinau, niekad jo neatgavau,
Iki jo galinčias nuotrupas prisimenu tik,
Sakoma jis užkonservuotas katedros požemiuose,
Toks ieškojimas gali priversti žmogų sutrikt