Moliūgų vakaro rapsodija

Buvo jau tamsu, kai po dienos darbų pasiekiau prekybos centrą. Didžiuliame jo kieme ūžė atrakcionų parkas, įrengtas prieš gerą savaitę. Nepaisant vėlyvo vakaro, čia sukinėjosi gausybė žmonių. Daugelis vaikų atėjo su kaukėmis. Net ir kai kurie tėvai nepasigėdijo užsimaukšlinti kokios nors labiau juokingos, nei baisios zombio kaukės. Visus įtraukė helovyno šėlsmas.
  Nusprendžiau pasisukinėti tarp žmonių, tikėdamasis sutikti kokį pažįstamą. Ir tai pavyko. Pasiekęs atrakcionus pamačiau Tonį, su kuriuo kartu mokėmės vidurinėje. Jis taip pat mane pastebėjo ir mostelėjo ranka, kviesdamas prieiti arčiau.
  - Kokie vėjai tave atpūtė? - išsišiepė vyrukas.
  - Leidžiu savaitgalį helovyno ritmu, - atsakiau.
  - Gal nori pažiūrėti, kokių meno kūrinių čia prikūrė vyrukai? Fantazijos jiems nestinga.
  - Okei. Laiko turiu. Galiu žvilgtelėti.
  Tonis nusivedė mane atokiau nuo atrakcionų. Už kelių šimtų jardų, išrikiuoti po medžiais, stypsojo trejetas praeivių gąsdinimui paruoštų manekenų. Aprengti nuskurusiais, dėmėtais rūbais jie atrodė tartum iš karo zonos atgabenti žuvusieji, išrikiuoti tam, kad pro šalį einantys artimieji galėtų juos atpažinti. Vienas neturėjo rankos, kitas laikė pasidėjęs priešais save nuplėštą koją, apsuktą marškinių skiaute, išterliota kažkuo, įtartinai primenančiu pomidorų padažą. Gulintysis eilės gale rankose laikė nutrauktą savo galvą, išskobtą iš ryškiai geltono moliūgo ir apklijuotą spalvoto popieriaus skiautelėmis.
  Už mūsų pasigirdo vaikų klegesys. Atsigręžęs išvydau du maždaug dešimties metų berniūkščius, skuodžiančius taku kiek kojos neša. Vienas laikė rankoje kažkokį tamsų daiktą, kurio formos nespėjau įžiūrėti.
  - Nėra ramybės, - Tonis papurtė galvą.
  - Išdykauja vaikai, - numojau ranka.
  Mudu pasukom takeliu į kairę. Vieta skendėjo prietemoje, kurią beviltiškai mėgino įveikti vienišas žibintas.
  Atsisukau į bičiulį, ketindamas pasiteirauti, ką čia turėtume pamatyti, ir tuo metu kažkur už mūsų vėl sutrepsėjo žingsniai.
  Iš pradžių pamaniau, jog tai tie patys vaikigaliai, sumanę palakstyti tamsiais atrakcionų parko takeliais. Tačiau žingsniai buvo anaiptol ne greiti. Rodės, kažkas, šlubuodamas ir pūkšdamas, iš paskutiniųjų bandė mus pasivyti.
  Po kelių akimirkų į blausiai žibinto nutviekstą aikštelę įklibinkščiavo kažkoks juodai apsirengęs sutvėrimas. Ne iš karto atpažinau, jog tai vienas tų, kaip iš pradžių galvojau, manekenų, gulėjusių palei medžius. Tik dabar jis anaiptol nepriminė išsipleikusios rūbų krūvos. Padaras buvo gyvut gyvutėlis ir akivaizdžiai nusiteikęs mus pasivyti.
  - Chrrr... - sugargė moliūgagalvis.
  - Eeeee, - išsižiojo mano bičiulis, pasiruošęs dėti į kojas.
  - Stoookit! - sušnypštė padaras. - Sustokit, močkrušiai jūs nelabieji!
  - Nuuu, šitąąą... - pabandžiai kažką išspausti, bet, regis, nelabai kas išėjo.
  Sutvėrimas nulapatavo iki mūsų ir sustojo, dairydamas tai į mane, tai į Tonį. Galėjau prisiekti, jog išskobto moliūgo makaulėje žybsėjo kuo tikriausios gyvos akys. O iš po padažu aplietų marškinių draiskalų kyšojo liesos, kaulėtos rankos, nervingai besigniaužiančios į kumščius.
  - Kuris nuknisot mano koją? - suriaumojo padaras.
  - Ką? - išsižiojau iš nuostabos.
  - Koją, velniai griebtų! - būtybė įsispitrijo į Tonį, tartum tikėdamasi, jog šis, išsigandęs ar susigėdęs, išsitrauks iš užančio koją ir grąžins ją prašančiajam. - Mano sušiktą koją, kalės vaikai!
  - Eee... pone... - sumykė Tonis. - Jums... šitą... trūksta kojos?
  - Aišku, trūksta, - padaras sumataravo kauliniais kumštukais. - Kaip netrūks. Kol rakinėjau Deivo likučius, kažkas nukomunyzdino mano koją. Gera buvo koja, patikima. Penkiasdešimt metų ištikimai man tarnavo. Negali žmogus ramiai pasiknaisioti bičo viduriuose. Būtinai atsiras koks nors idiotas, kuriam rankos niežti nukniaukti svetimą gerą. Ot laikai atėjo. Kad jus kur šikančius sutrauktų!
  - Palaukit, palaukit, - sumostagavau rankomis. - Juk jūs turit savo koją.
  - Kaip? - moliūgagalvis išvertė veizolus, tapdamas panašus į animacinių filmukų herojų. - Neturiu...
  - Taigi jūs vaikštot dviem kojomis, - pasakiau.
  - Aaaa, - jis nudelbė akis žemyn. - Turi omeny šitą?
  - Na, taip, aišku, - sumurmėjau.
  - Šita ne mano, - baisuoklis patapšnojo barkšančiais pirštų kauliukais per dešinę koją. - Ji Deivo.
  - Kokio dar Deivo?
  - Eee... mano draugelio. To, kuris gyvas būdamas dirbo pavežėju. Na, to, kuris visada eidavo į darbą su sena skrybėle ir meškiukais išpaišytu kaklaraiščiu. Juokingas toks vyriokas, bet padorus. Sąžiningas, nieko nenusukdavo nuo klientų. Gal esat naudojęsi jo paslaugomis? Vakar parko administracija pasodino jį tarp manęs ir Džošo. Turėjom būti savotiškas helovyno parko veidas. Tipo, traukti lankytojus ir panašiai. Tai aš tą koją ir paėmiau iš jo. Jam vis tiek jau nebereikia.
  - Nebereikia? - Tonis sumirksėjo.
  - Aišku, nebereikia. Kam jam? Vis tiek nebepanaudos. Kažkoks linksmuolis eidamas pro šalį pripylė jam į makaulę parafino ir padegė. Jėzau, jis degė kaip fakelas. Visi galvojo, kad čia šauni atrakcija. Selfinosi apstoję rateliu. Kažkoks puskvaišis dar dainą užtraukė, tai vaikai šokti pradėjo. O Deivui tai chana. Viskas, bičas galutinai išėjo iš rikiuotės. Jis jau nebeveiksnus. Gali šikti jam ant galvos, nė akim nemirktelės. Tai aš ir paėmiau koją. Ką, ar aš turiu nebevaikščiot, jei kažkoks mulkis nusinešė maniškę.
  - Bet mes neturim jūsų kojos, - burbtelėjo Tonis.
  - Kaip tai neturit? - padaras iškorė pajuodusį, vos besilaikantį burnoje liežuvį.
  - Mes neėmėm tos jūsų kojos, - pabandžiau sutelkti kantrybės likučius. - Ją nudžiovė kažkas kitas, ne mes.
  - O kas dar galėjo paimti?
  - Na, kad ir tie vaikiščiai, kurie lakstė aplink.
  - Vaikai? - moliūgagalvis pasikasė pliką pakaušį. - O kur jie dabar?
  - Ką aš žinau, - gūžtelėjau pečiais. - Nubėgo kažkur.
  Tartum atsakymas į mano žodžius pasigirdo garsus spiegimas. Bėgdami pro šalį vaikai išvydo trypčiojantį vidury praėjimo padarą visai greta mūsų ir nusviedę kažką, ką vienas nešėsi rankoje, į krūmus, dingo tamsoje.
  Pademonstravęs stulbinančią reakciją moliūgagalvis šoko į krūmus ir stvėrė tai, kuo atsikratė vaikai. Po kelių akimirkų grįžo prie mūsų, spausdamas rankoje į bjaurų skudurą suvyniotą koją.
  - Taviškė? - paklausė Tonis.
  - Ugu, - linktelėjo moliūgagalvis. - Gimtoji.
  Pasilenkęs nusitraukė dešinę koją ir į jos vietą įsistatė susigrąžintąją. Apsuko ratą aplink mus. Pastebėjau, kad šlubčiojimas dingo.
  - Džiaugiuosi, jog suradot, - pasakiau.
  - Aš irgi, - padaras išsiviepė. - Dabar jaučiuosi vėl pilnai sukomplektuotas. Šimtu procentų.
  - O šita? - Tonis mostelėjo ranka į galūnę zombio gniaužtuose.
  - A, ta, - moliūgagalvis apsidairė. Jo dėmesys nukrypo į už trisdešimties pėdų stovinčią šiukšliadėžę. - Jos vieta ten. Kaip ir Deivo, tiesą sakant. Jo galiojimo laikas, šiaip ar taip, baigėsi. Beje, ar jums nereikia kokios kūno dalies? Pas Deivą dar liko kepenys, vienas inkstas ir pusė storosios žarnos. Mudu su Džošu nespėjom iškomplektuoti.
  - Ačiū, ne, - Tonis sužiaugčiojo.
  - Kaip norit, - moliūgagalvis nušveitė kolegos koją į šiukšliadėžę. - Jei persigalvosit, ateikit, kol dar turim. Jei tik Džošas nenuspręs pasiimti sau.
  Jis patenkintas krenkštelėjo ir nudrožė takeliu atgal.

  Klaipėda
2024 10 26