Atodūsis

Tąkart grįžai sulūžusių tiltų bedugnėm
Supynus į nerimą tūkstančius žodžių
Kaip pynę eilėraščių sprangią eilutę
Lyg gertumei vakaro ašaras godžiai

O trumpas gyvenimas lyg ilgas atodūsis
Nebuvo tai rojus tik prievartos vaisius
Spygliais lyg peiliais šypsnį iškvotęs
Nutraukęs seniai susipynusį raištį

Nuo žudančių bekelių gelbėja karas
Išgraibo lyg putą tvinstančio ežero
Nebuvo gal jo, o gal buvo negeras
Nors tūkstantį kartų tikėjais, be abejo

Vėl rūkas tau primena bundantį rytą
Kai keliais šliaužei bet kelio nebuvo
Lyg valkata teismui nuoga išstatyta
Bijojai savęs, bet ne siaubūnų

O tiltai vaitoja rūdžių suėsti
Tolsta krantai nepažinę viens kito
Neglostė nesupo beliko skubėti
Kol laikosi pirštai už brėkštančio ryto.