Prie tuščių šulinių. 23 dalis

23. Spąstuose

- Verkiantys angelai... - išsprūdo Nojui.
- Kas tokie? - tyliai paklausė Gaudemunda, nenuleisdama nuo tilto akių.
- Pasitrauk nuo lango, - sušnabždėjo vaikinas, pats žengdamas atbulas.
Matyt pajutusi situacijos rimtumą, moteris atsisuko į jį ir akimirką suabejojusi pasekė pavyzdžiu.
- Kodėl mes šnabždamės?..
- Ar kada matei televizijos serialą „Daktaras Kas“? - paklausė Nojus.
- Lyg ir... esu kažką girdėjusi, - suraukė antakius Gaudemunda. - Meksikietiška drama?
- Kažkas panašaus... - nesigilino į detales vaikinas. - Tame seriale pagrindiniai personažai susidūrė su panašiomis statulomis. Su taip vadinamais verkiančiais angelais. Tos statulos galėjo judėti, bet tik tada, kai į jas niekas nežiūrėjo. Kažkas panašaus į Šriodingerio katę, kuri yra ir gyva, ir mirusi, bet tik kol niekam nerūpi, kaip ten yra iš tiesų...
Bekalbėdamas, Nojus nukreipė planšetės blykstę į tunelio gilumą tikrindamas, ar ten nėra nekviestų svečių.
- Tai tos statulos... jos ką, gyvos? - neketino patikėti Gaudemunda.
- Nežinau. Tačiau jos velniškai panašios į verkiančius angelus.
- Ar jie mums pavojingi?
- Jei tai išties tie patys angelai, tuomet taip. Labai.
- Angelai... iš televizijos serialo? - neketino patikėti ji.
Nojus trūktelėjo pečiais.
Ūmai jis pajuto be reikalo supanikavęs ir netgi šiek tiek susigėdo. Tas televizijos serialas juk buvo fantastinis. Ir jo visi personažai, kartu su verkiančiais angelais – išgalvoti. Tikimybė, kad kažkas iš to serialo pasirodytų tiesa, buvo nykiai maža. Tos statulos tebuvo panašios į seriale regėtus angelus – tik tiek.
Vaikinas vėl žengė prie lango, ketindamas įdėmiau pasižiūrėti. Statulos abipus tilto tebestovėjo kaip anksčiau, nė viena nekrustelėjo iš savo vietos. Tačiau Nojų vėl persmelkė bloga nuojauta. Panašumas išties buvo stulbinantis. Bene adminai nusprendė pajuokauti  ir atkūrė sceną iš serialo? Jei taip, tuomet ką dar jie galėjo nukopijuoti? Pačių angelų elgesį? Maitinimosi įpročius?

- Tai ką dabar darom? - sušnabždėjo Gaudemunda.
Nojus patikrino laiką planšetėje.
- Liko pora valandų. Patikrinkime šį koridorių iki galo. Jei yra langas, turi būti ir išėjimas, - nusprendė jis. Tada stvėrė moterį už rankos, sulaikydamas ją vietoje. - Ir būk maloni, nebėgiok kaip akis išdegusi, gerai? Bent jau tol, kol nepatikrinsime viso kelio.
Gaudemunda ūmai nuraudo, prisiminusi ankstesnį savo elgesį. Tebežiūrėdama Nojui į akis, ji tyliai linktelėjo. Vaikinas irgi jai linktelėjo, tada paleido ranką.


* * *


Netrukus jie priėjo dar vieną kelio išsišakojimą. Tunelio sienoje iškirsta siaura laiptinė vedė į pailgą, balkšvų plytų tvora apsuptą aikštelę, kurios kitame gale prasidėjo pro langą regėtas akmeninis tiltas. Bet tunelis ties laiptine nesibaigė – jis vis dar vedė į priekį, į nepermatomą tamsą. Dėl viso pikto Nojus paėjėjo tuneliu, tikėdamasis aklagatvio. Tačiau netrukus grįžo. Angelais užkrėstas tiltas jį viliojo kur kas labiau. Be to, kitapus tilto spingsojo anksčiau pastebėta šviesa, kuri nušvietė aplinką daug ryškiau nei žibintas ar planšetės blykstė. Nojus ketino įsitikinti, ar ten neslypi jų ilgos kelionės tikslas.

Nusileidę laiptais, jiedu atsargiai nusėlino palei plytų tvorą. Pasiekę jos galą stabtelėjo atsikvėpti ir tik tada atkreipė dėmesį, jog uolos paviršius ties siaurąja laiptine buvo išskaptuotas, panašus į didžiulės šventyklos fasadą. Langai tebuvo akmenyje įrėžtos formos, išskyrus tą vieną, pro kurį jiedu stebėjo tiltą ir angelus. Didžiuliai ornamentuoti vartai taip pat atrodė netikri. Neegzistuojantį stogą remiančios kolonos buvo suskilusios nuo laiko, viena netgi perlūžusi pusiau. Nojui atrodė, kad visa tai buvo nukopijuota iš kitur. Šiame požemyje nebuvo jokių atšiauresnių atmosferos reiškinių, kurie galėtų įveikti akmenį.

„Šventyklos“ mažame kieme vyravo mirtina tyla. Nojus netgi užlaikė kvapą, stengdamasis išgirsti angelus ant tilto. Tada prisiminė – jei tie padarai būtų tikri, jis jų žingsnių bet kuriuo atveju negirdėtų.
Verkiantys angelai buvo labai klastingi medžiotojai, kurie... kurie...
- Ot šūds... - tyliai iškošė pro dantis, tik dabar prisiminęs ypač svarbią detalę.

Jei jis pastebėjo verkiančius angelus, tai reiškė, jog angelai tą pačią akimirką sužinojo, jog Nojus bei Gaudemunda yra čia.  Slapstytis nebuvo prasmės. Jei tie padarai išties buvo gyvi, medžioklė buvo prasidėjusi prieš dešimt minučių.

Nojus išlindo iš už tvoros ir, neaptikęs kelyje jokių naujų kliūčių, atsargiai žengė link tilto. Netrukus išvydo pirmųjų statulų galvas, o dar po kelių žingsnių prieš akis atsivėrė visas tiltas bei už jo plytinti panorama.
Kitapus tilto, šiek tiek aukščiau ant kalvos stūksojo masyvaus pastato griuvėsiai. Apirusiais akmens bokštais įrėmintos aukštos sienos, kurių viršuje kabėjo nuo laiko papilkėjusios, apdriskusios vėliavos. Į kalvą vedė kelios plačios laiptų aikštės, iš abiejų pusių apsuptos vienaukščiais bei dviaukščiais pastatais. Mažuose langeliuose nešvytėjo nė viena švieselė. Nei ant laiptų, nei gatvėje Nojus nepastebėjo nė vieno žmogaus. Pilkos vėliavos neplevėsavo vėjyje, tylos netrikdė jokie balsai... Ši vieta buvo visiškai mirusi.
Išskyrus vienišą baltą šviesą, kuri ryškiai plieskė aukščiausio bokšto viršūnėje. Lyg apgaulinga viltis visiems užklydusiems.

Angelų statulos vis dar liko savo vietose. Nojus nebuvo visiškai tikras, ar jų skaičius išliko toks pats, bet... netrukus įsitikins.
- Gaudemunda, ar gali likti čia ir stebėti, kaip aš pereisiu į kitą tilto pusę? - paklausė.
- Gerai, - sutiko ši nedrąsiai.
Neketindamas ilgiau delsti, Nojus prisiartino prie tilto ir žengė tarp angelų, jausdamas nugara ropojančias ledo skruzdėles. Dabar, kai buvo taip arti jų, vaikinas pagaliau pastebėjo smulkiausias detales. Statulos išties buvo atliktos tobulai... jei tik nepaisytum laiko paliktų ženklų. Kai kurių angelų rankos ar sparnai atrodė aptrupėję. Vienam trūko nosies, kitam – ausies ar kažkurio piršto. Palei pėdas susikaupęs smulkių nuobirų sluoksnis slėpė iš akmens iškaltus sandalus. Jei šios statulos ir buvo gyvos, jos nejudėjo iš vietos jau labai seniai.
Tačiau Nojus vis tiek neketino prarasti budrumo. Pernelyg didelis buvo panašumas į seriale regėtus padarus. Bežengdamas į priekį, jis stengėsi išlaikyti kiekvieną angelą periferiniame regėjime. O užnugaryje pasilikusius stebėjo Gaudemunda.

Pasiekęs kitą tilto galą bei įsitikinęs, jog čia nematyti jokio kito pavojaus, jis atsisuko į moterį ir lengviau atsiduso. Ji tebestovėjo savo vietoje, romiomis akimis apžiūrinėdama ne tiek tiltą, kiek patį požeminio miestelio peizažą. Statulos vis dar nepajudėjo. Kuo toliau, tuo Nojus labiau įtikėjo, jog ši scena tebuvo piktas adminų pokštas. Matyt tam, kad naujokams požemyje nepasirodytų ypač nuobodu. Cha cha, labai juokinga...
Jis pamojo Gaudemundai, kad ši pereitų tiltą.


* * *


Kai jiedu pasilypėjo laiptais aukščiau į kalvą, Nojus galop visiškai įsitikino juodu adminų humoru. Angelų statulos tebuvo paprasčiausios statulos. Jos nejudėjo iš vietos net kai jie abu nusisuko į priešingą pusę, suteikdami padarams šansą smogti į nugaras. Tačiau angelai liko saugoti tilto, visiškai abejingi  nekviestiems įsibrovėliams.

Nojui netgi dingtelėjo mintis nufilmuoti statulas ir patalpinti įrašą internete. Tačiau  netrukus persigalvojo. Jei žiūrovai atpažins angelus, tuomet niekas nesuabejos, jog Nojaus filmai tėra šiuolaikinė 3D animacija su pasiskolintais modeliais. Nė vienas nebežiūrės į jį rimtai.
Matyt adminai visgi žinojo, ką daro.

Mažyčio miestelio gatvė kilo link kalvos viršūnėje stūksančios tvirtovės, tiesiai į milžiniškus vartus sienoje. Šie atrodė tokie pat netikri, kaip ir uoloje iškirstos šventyklos vartai. Pernelyg masyvūs, kad būtų varstomi. Ir dar akmeniniai.
Vartų apačioje, dešiniajame kampe žiojėjo mažytė juoda anga, pakankamai plati vienam praeiviui. Abipus juodos angos stovėjo po dar vieną „angelą“, tačiau šį kartą neliko abejonių, jog tai tik statulos. Vienai iš statulų trūko galvos, kuri voliojosi ant žemės, tarp kitų akmens nuolaužų. O kitam angelui nėmaž nerūpėjo, kad kolega štai neteko galvos. Jis ir toliau pūtė savo akmeninį trimitą.

Žengę pro mažuosius vartus, Nojus ir Gaudemunda atsidūrė didžiuliame apvaliame kieme. Vaikinas stabtelėjo ir apsidairė nustebęs. Iš vidaus tvirtovės sienos atrodė labai nelygios, keistai banguotos, lyg iš skysto akmens išlietos. Šimtai mažyčių langelių buvo išskaptuoti joje kaip pakliuvo – nevienodomis linijomis, nevienodo dydžio, skirtingais atstumais vienas nuo kito. Kiemas panašėjo į milžinišką negyvą skruzdėlyną.
Tolimiausiame kiemo gale stovėjo baltas bokštas, kurio griežtai simetriška struktūra nesiderino su kreivomis „skruzdėlyno“ sienomis. Atrodė, jog vienas architektūrinis stilius stengiasi žūtbūt praryti kitą. Tik pats procesas buvo skausmingai lėtas.
Užvertęs galvą, Nojus dėbtelėjo į šviesą bokšto viršūnėje. Vis dar neįstengė įžiūrėti jos šaltinio.
- Ten, - ūmai parodė Gaudemunda, sutrikdydama mirtiną tylą, - ten dar vienos durys...

Kelios baltų laiptų aikštelės stiebėsi į bokšto sieną, kurioje buvo matyti taisyklingų formų arka. Arkos centre juodavo dar vienos durys, kurias Nojus atpažino net per tokį atstumą.  Jiedu visgi atkeliavo teisingu keliu. Vargu ar adminai dėliotų panašias duris kiekvienoje ilgesnėje kelio atšakoje... nebent jie būtų visiški sadistai.
Nojus buvo įsitikinęs, jog adminai yra neabejotini sadistai.
Dar kartą patikrinęs laiką, jis nusprendė surizikuoti. Atrakins šias duris, pažiūrės kas kitoje pusėje, o tada visu greičiu bėgs atgal, į savo „gimtąjį“ urvą. Youtube puslapio rodomos laiko žymės neatrodė ypač patikimos, Nojus neketino jomis aklai kliautis. Menkiausia klaida ir adminai jį patį patupdys į narvą. Galbūt net kartu su Gaudemunda, kad ištekėti pro grotas skystu pavidalu būtų smagiau...

Įveikę kiemą, jiedu užlipo laiptais ir vaikinas vien iš įpročio patikrino, ar šios durys išties priklauso tai pačiai kategorijai. Sėkmingai gavęs per nagus šalčio impulsu, jis atvėrė planšetėje programą ir paaukojo vieną tašką.  Tada, negaišdamas laiko nulenkė rankeną.
Kaip visada, mirtiną tylą sutrikdė gailus surūdijusių vyrių cypimas. Gaudemunda kilstelėjo žibintą į besiveriantį tarpą. Tačiau šį kartą praėjimas pasirodė besąs pakenčiamai nušviestas. Kitapus durų jiedu išvydo plačią, apvalią patalpą. Šviesa plūdo iš to paties šaltinio – iš aukščiausio bokšto taško ir abu keliautojai su nuostaba pastebėjo, jog bokštas teturi vieną vienintelį aukštą.
„Kiek daug veltui iššvaistytos erdvės... “ - pagalvojo Nojus, žengdamas pro duris.

Kita vertus, šioje erdvėje būta gerokai daugiau baldų, nei jis drįso tikėtis. Palei bokšto sienas tvarkingai išrikiuotos stovėjo aukštos knygų spintos, pilnos įvairiausio storumo bei spalvų knygų, popieriaus ritinių bei... molinių lentelių?..
Šalia knygų spintų stovėjo maži staliukai su kėdėmis, tik ir laukiantys užklystančių bibliotekos lankytojų. Senovinėse žvakidėse dar tebekyšojo kelios aptirpusios žvakės. Nojus atkreipė dėmesį, jog žvilgantys stalų paviršiai buvo padengti lengvu dulkių sluoksniu, lyg viskas būtų apleista palyginus neseniai.
Kitoje patalpos pusėje buvo matyti dar vienas praėjimas. Galbūt į bokšto priestatą.
Žengęs šiek tiek giliau, Nojus pajuto minkštą kilimą po kojomis ir stabtelėjo vietoje. Juodais bei raudonais raštais išmargintas kilimas dengė didžiąją dalį bibliotekos grindų. Jo centre stovėjo stambus medinis trikojis, ant kurio buvo sumontuotas didžiulis gaublys. Nojus išsyk atpažino Afrikos žemyną bei dalį Europos. Sena gera Žemė...
Išgirdęs tylų metalo barkštelėjimą, vaikinas grįžtelėjo į Gaudemundą. Ši pastatė žibintą ant artimiausio staliuko, susidomėjusi knygų spintos turiniu.
Nojus darsyk pažvelgė į viršų, tikėdamasis pastebėti kopėčias, vedančias į šviesą. Tačiau bokšto sienos buvo idealiai lygios, be jokių ženklų, kad egzistuotų kažkoks kelias viršun.
Prisiartinęs prie gaublio, jis pirštu bakstelėjo į Italiją. Pamėgino pasukti paviršių. Šis pasidavė visai lengvai, lyg dar vakar būtų suteptas. Tik keistai suklaksėjo, lyg viduje suktųsi kažkoks mechanizmas.

Tada Nojus aiškiai išgirdo dar vieną klanktelėjimą. Iš bokšto viršaus.
O po to dar vieną, šį kartą nuo įėjimo pusės.

Juodosios durys šaižiai suvaitojo ir užsitrenkė. Klankt!
Iš slaptos ertmės išslydusios metalinės grotos užtvėrė duris. Po akimirkos dar giliau į grindis aštrius smaigus sukišo. Spragtelėjo nematomas užraktas.
Klankt klankt!

Apstulbę bei išsigandę, Nojus ir Gaudemunda pažvelgė vienas į kitą.