Tėveli, tavo stiprybė tvirčiausiam ąžuolui prilygsta ir visos tamsios gyvenimo spalvos tegu visam išnyksta! Tikras lietuviškas vardas – Jonas nebe reikalo duotas, ypatingu balsu esi apdovanotas, tavo dainas išgirdus širdies dūžiai padažnėja ir jautrios emocijos liejas...
Nors ir sunkiais laikais gimęs, anksti tėčio netekęs, vargą, karą ir badą patyręs -į geresnį gyvenimą kelią pats prasiskynei. Techniką, mechaniką, elektros mokslą – puikiai supratai ir įvaldei, šeimą, žmones, gamtą, gyvulius visados mylėjai, daugybė metelių praskriejo. O jie buvo ir gražūs, šilti, spalvoti ir juodai tamsūs, ūkanoti. Ir ligos puolė, ir kitų pavydas, daug visko akys per gyvenimą išvydo, neišpasakojama, neišmatuojama, tiktai tavo darbų darbeliais surikiuojama. Tavo rankos auksinės, daug skaudžių pūslių nuo darbo pritrynė, visados išmintingai valdei savo gyvenimo laivą, niekados savęs nebuvo gaila. Gyvenimas neglostė, vienintelį sūnų Algirdą likimas pagrobė, netektis prilygo kruvinam košmarui, juoda verdanti smala vis tekėjo, beprotiškai skaudėjo...
Galybė sunkumų tavęs nepalaužė, visus gyvenimo paskirtus egzaminus išlaikei, ir keikeisi, ir juokeisi, ir verkei, visko buvo - statei iš naujo jei kas sugriuvo. Savarankiškumo, humoro ir gyvybingumo kiti gali pavydėti, esi pats geriausias tėtis. Išmokei mane automobilį vairuoti ir durniams skersai kelio nestoti, išmokei užuosti neteisybės smoką ir trauktis šalin nuo to kas dvokia. Šilčiausi prisiminimai iš vaikystės lydi, tarsi gėlės žydi, mano mažos rankutės tavo stiprių delnų šilumą jausdavo, tėviško dėmesio visados sulaukdavau.
Visi mes esame panašūs, taip pat skirtingi, visi mes esame mirtingi, o Tau didžiulės stiprybės linkim!!!
Tavo dvi dukros, žmonelė ir kiti artimieji turi prašymą – pabandyk išmokti labiau ilsėtis, smarkiai nesidarbuok, savo jėgas patausok, bendravimą palaikykim, kas netinka garsiai išsakykim ir nebus reikalo pyktis. Tikimės, kad saulė ramiai švies ir į Tavo 100 metų Jubiliejų mus visus sukvies!