Išradimas

Talentingas lietuvių mokslininkas Lionginas gulėjo šaltoje reanimacijos palatoje.
Stovėjau prie mirštančio galvūgalio su savo Mylimąją, abu buvom apsirengę skolintais medicinos seserų chalatais.
Turėjom padirbtus saugumo karininkų pažymėjimus, išduotus asmeniškai mano Mylimosios motinos. Tiesa, abu išduoti moterims, bet tai vis tiek darė įspūdį.
Lionginas turėjo tarti paskutinį žodį.
Užsirakinom reanimacijos palatoje.
Mano brangioji, panašu stiprios intuicijos dėka, įkišo ranką po talentingo mokslininko galva ir  ištraukė buteliuką nuo c vitaminų, kuriame tarškėjo juodos tabletės, .
Mylimoji laiko vienoje rankoje buteliuką, o kitą spaudžia ant deguonį paduodančio kranelio.
“ Nori gyventi, lietuvių mokslininke? Tada sakyk kas tai.. ”
“  Visą gyvenimą paaukojau, sukurti šitą medžiagą. Ji skirta neturtingiems meno žmonėms.. ”
“  Arčiau reikalo’ pasakė Mylimoji ir ėmė užsukinėti deguonį.
Senas talentingas mokslininkas nesitikėjo tokio atpildo už viso gyvenimo darbą.
Laikas ėmė tekėti vis greičiau.
Mylimoji tai didino deguonies srautą, tai mažino.
Mokslininkas kalbėjo ir jo akys tai išsiplėsdavo, tai susiaurėdavo.
“ Kad gerti šitą tabletę meno žmogus turi būti nelaimingas…”
“ Toliau”
“ Turto neturi būti. Išgerti tabletę, galima tik vieną per dieną, po valgio. Dustu, b... Negalima dėvėti apatinių,  nes gauti pinigai išblunka. Tabletėmis reikia dalintis su negaunančiais stipendijų, nerašančių projektų. Ne visi meno žmonės jaučia pinigų kvapą. Sukūriau tokią medžiagą, kad žmonės  pajustu pinigų kvapą, o  pažadinta tabletės medžiagomis intuicija nuves ten, kur pinigai…doleriai, eurai… Deguonies…maldauju”
“  Kur tablečių fabrikėlis? ”
“  Pakaunėj”
“ Duok raktus nuo sandėlio”
“  Visą gyvenimą dirbau…Šita tabletė išgelbės ne vieną talentingą…”
Lionginas iškėlė dešinę ranką.
Mylimoji griebė ir jos raumeningoje plaštakoje sublizgėjo raktas.
Stebėjau kaip ji elegantiškai užsuko deguonį.
“ Tavęs neišgelbėjo” piktdžiugiškai tarė ji.
Stipriai užsimerkiau, tikriausiai, nieko nemačiau.
“ Sudie, talentingas lietuvi, mokslininke”
Vyras stengėsi kažką pasakyti.
Pasilenkiau ties jo veidu.
Vos girdint ištarė:
“ Padėkit menininkams…širdingai dėkoju.. …”
Aštuoniasdešimtmetis Lionginas gaudė paskutinius tik jam skirtus oro gurkšnius.
Ligoninėje pietų metas.
Tuščiu koridoriumi judėjo virtuvės vagonėlis, taškydamas juodai raudoną padažą kotletui.
Aš paėmiau lėkštę sriubos ir kotletus iš vagonėlio ir pastačiau ant spintelės šalia nepažįstamo vyro.

Kitą rytą, po valgio, pažvelgiau į Mylimąją.
Tokios didelės ir godžios jos  akys.
Apsisuko, sijonas aukštyn pakilo - o ten nieko.
Bandžiau sulaikyti, nesugebėjau  pagriebti jai už rankos.
Pajutau skausmą -  pirštai kieti tarsi skulptūros.
Iš tokių rankų centas neiškris.
Supratau: ji išgėrė juodąją tabletę.
Jos nebuvo visą dieną ir naktį.
Ryte miegojau ilgai, tiesiog paskendau svajonėse.
Mylimosios nebuvo šalia - nebuvo kam pasakoti apie keliones, pirkinius, naują dviratį, batus, slyvų tortą..
Pusryčiavau vienas.
Triukšmą išgirdau, kada išgėriau kavą.
Čiurlionio gatve, lenktyniaudami tarsi sporto vetrenai, bėgo mano Mylimoji  raudonais treningais ir du uniformuoti banko darbuotojai.
Perlipusi per medinę tvorą, Mylimoji dingo žalumynuose.
Uniformuoti vyrai sustojo ir šovė tris kartus  į dangų.
Nusispjovė abu vienu metu.
Grįždami į banką raudonais veidais sportiški vyrai,  visą kelią šaudė į viršų, kol baigėsi kulkos.

Mylimoji padavė man drobinį inkasatorių maišą.
Pinigus skaičiavau pasiseilėdamas du pirštus.

Talentingo lietuvių mokslininko Liongino laidotuvėse mes nešėm vainiką.
Padėjo pažymėjimai.
Daug menininkų nešė tik gėles.
Keleto dailininkų neįleido, tikrino tautybę.
Staiga mano Mylimoji paleido vainiką ir ėmė bėgti.
Vėjas pakėlė jos sijoną.
Laidotuvių procesija nusisuko.
Pasispjaudžiau pirštus.
Reikės vėl  skaičiuoti.