Gimtinėje

Nėra gražesnės žemės už gimtinę,
Kurią jautei dar vaiko akimis,
Kuri pasaulį tau atvėrė,
Kai ją uodei, lietei, matei.
Širdelė žemės ritmu plaka,
o kūnas glaudžias medį apkabint.
Liaunų lazdynų žirginius paglostai,
Žibuokių mėlyje sustoji pailsėt,
Upelis akmenis skalaudamas tau groja.
Užuodžiu lietų, debesis danguj skaitau,
Klajoju takelių labirintais,
Žinau kur akmenų takelis per upelį,
Kur nuovirta, kur kreivas medis leis praeit
Ir kur pūstauodegės puotas kelia,
Ir prie kurio medžio paslaptis paslėpta.
Medžius galiūnus aš vardais pažįstu,
Kiekvieną skardį, kalvą ir žolelę.
Kodėl protėviai ąžuolynus taip mylėjo,
Man jų ošimas toks baugus.
Tik čia atodangoj į molį įklimpau,
Tik šito skardžio smėlėto aš privengiu -
Čia lapių karalystė išrausta,
Seku jų pėdsakus per pusnynus žiemą,
Ir kiškių zigzagus greta,
O kai šerkšnu speigai nubalina gimtinę,
Stebiu lede upelio paveikslus išpieštus.
Čia kiekviena žolelė slepia stebuklus,
Kiekvienas žiedas, vabalėlis ir paukštelis,
Tik čia aš visa savim kvėpuoju,
Siurbiu gyvybę ir meilę dalinu.