Mano siela

Aš miriau.
Nebesuvokiu, ką jaučiu
Ir kas esu.
Sustingo mano mintys ir jausmai.
Plaukiu. Išpurtusi ameba.
Sudžiūvo mano siela
Ir širdis meteoru kirto atmosferą.
Mano kūnas - mano sielos kapas.
O ir jis pats vis byra, trupa ir trūnyja.
Nebetikiu savom mintim,
O mano mintys netiki manim.
Kas aš?
Gal tik įsivaizduoju,
Kad kažkada turėjau sielą,
Kuri stūmė per pasaulį
Šį nykstantį kūną?
O gal gimiau turėdama tik ketvirtį sielos,
Nes ten aukštybėse kažkas suklydo?
Juk jei tasai, kurs jo pavyzdžiu sukurtas,
Gali klyst,
Tai gal  ir kūrėjas klysta…