Alkoholis ir intelektas

Geriu,  nes šis pasaulis be širdies
Apie įžymių meno žmonių alkoholizmą.
Ne kartą teko girdėti kalbant, kad  žmonėms, kurie užsiima intelektualine veikla, ne va alkoholis padeda protauti, mąstyti, žaisti šachmatais, šaškėmis. Teko dalyvauti proto kovose, kur  ant stalų  stovėjo nemažai alaus bokalų, jie buvo nuolat papildomi. Galima pamanyti, kad šis produktas padeda mąstyti. Taip, jis didina pasitikėjimą savo jėgomis, mažina savikritiškumą. Tačiau koks tu bebūtum drąsus ir atkaklus, komandai reikia teisingo atsakymo. Deja, alaus bokalo dugne jo nėra.
Be abejo, šis mitas labai gajus. Meno ir intelektualinės veiklos žmonės gali daug ir rimtai ginčytis, kaip jiems, pavadinkime narkotikais (alkoholis, tabakas, kava, arbata, ir tt.), padeda kurti. Manau visi dar prisimena, kai kuriuos tragiškai iš gyvenimo išėjusius  įžymius žmones. Jų gausu ne tik Lietuvoje.
Kai kas rašo ir girtas, tokių buvo, tik rašo jie vis blogiau.  Daug poetų apdainavo vyną, nes tai buvo jiems vos ne antra širdis, trečia koja. Ana Achmatova rašė: „Geriu, nes šis pasaulis be širdies“. Jeigu Ana Achmatova, tokia drąsi, santūri, rimta moteris taip kalba – tai ką jau čia mums bedaryti. Meno įtaką, žmonių prasigėrimui – sunku pervertinti, vien tik A. Diumos herojai, kuriuos mėgdžiojo visi vaikai ir paaugliai, gėrė kaip šunys. Nors šis posakis labai įžeidžia mūsų draugus keturkojus. Niekas juk nesako: „Geria kaip žmogus“. Kaip žmogus reiškia kultūringai, o jau kaip šuo... Ir inkščia vargšeliai nuskriausti.
Bandžiau ir aš lošti šachmatais iš alaus Rygos pajūrio aludėje. Po ketvirto bokalo man buvo šakės. Ko gero, mano balsas gali šiek tiek aukščiau į dangaus pusę ir neiti. Ir taip Įžanga jau didelė. Pasitelksime autoritetus. Pirmasis – apie pražūtingą alkoholio įtaką, žmogui, iš mano vaikystės ir jaunystės kumyrų –  ko gero parašė D. Londonas. Savo knygoje „Džonas miežio grūdas“ jis drąsiai ir savikritiškai aprašė alkoholio įtaka savo trumpam gyvenimui.
Meno bohema turi savo požiūrį į alkoholinius gėrimus. Jų kompanijoje manoma, kad susižavėjimas taurele yra garbingas, tai lyg dieviškos dovanos bruožas, kad alkoholis reikalingas įkvėpimui prisišaukti, be jo neįmanomas poetinis pasaulio matymas. Jeigu jus bandysite nuginčyti šią kvailystę, jums bus išrikiuota visa virtinė įžymybių: Vergilijus, Ovidi-jus... Po to Puškinas, Baironas, Jeseninas... Visi jie gėrė, o kaip rašė!  A. Tolstojus kasdien konjako butelį išgerdavo Ir Džekas  Londonas, ir Folkneris, ir Džoisas...
„Žinoma, jus esate girtuoklis“, – 1934 metais Ernestas Hemingvėjus rašė F. Skotui Fitzgeraldui. – toks pats girtuoklis, kaip ir Džoisas ir kiti įžymus rašytojai.
Taip jau nuo seno: vynas ir mūza visuomet greta. Taip buvo manoma ankščiau, kai dar nebuvo mokslinių žinių apie alkoholio žalą. Dabar šis mitas nuvainikuotas. Drąsiai ir be melagingo subtilumo – tai padarė amerikiečių rašytojai Džekas Londonas ir Tomas Dardis. Tomas Dardis papasakojo visą teisybę apie Hemingvėjaus, Fitzgeraldo, Folknerio ir O. Nilo gyvenimą. Tai pasakojimas apie tai, kaip priklausomybė alkoholiui tapo vienu atveju įvairių nelaimių priežastimi, kitu – visišku kūrybiniu bejėgiškumu. Kiekvienas iš jų, prieš mirdamas suprato, kad jų genijus buvo prismaugtas alkoholio. Dardis šią knygą parašė  atsakydamas į vieno studento klausimą: „Kodėl visi rašytojai, kurių kūrybą mes nagrinėjame universitete, buvo alkoholikai? “
Savo knygoje Dardis aprašo 28 įžymius autorius, kurie buvo alkoholikai. Jų tarpe: Džekas Londonas, Dešilas Hemetas, Doroti Parker. Viljamsas Tenesis, Džonas Berime-nas, Trumenas Kapote, Džonas Džeimsas.
Folkneris jautė, kad gali dirbti tik išgėręs. Save laikė įvykių metraštininku, kurie jau įvyko, todėl anot jo jie reikalavo aštresnio matymo. Tai buvo galima pasiekti, pasitelkus į pagalbą tik alkoholį. Kuo toliau jis taip dirbo, tuo blogesnė darėsi jo fizinė ir dvasinė sveika-ta. Dar nesulaukus nei keturiasdešimt metų, rašydamas savo romaną „Absalomai, Absa-lomai“, Foklneris pradėjo gerti neišeidamas iš visiškos apsvaigimo būsenos. Teko kelis kartus gydytis ligoninėje. Neaišku kokių stebuklų dėka jis dar sugebėjo rašyti. Sekdamas irgi alkoholiko, jo mėgstamo poeto Algermono Siunberno pavyzdžiu, jis nusisamdė medici-nos slaugytoją, kuris padėjo kontroliuoti jo gėrimą. Bandymas nepavyko.  Paskutinį savo romaną, jis rašė dešimt metų ir liko juo nepatenkintas. Tarp kitko visi čia išvardinti manė, kad jie taip ir neparašė savo pagrindinės gyvenimo knygos.
Hemingvėjus turėjo savo nuostatą apie alkoholio poveikį: iš pradžių jis manė, kad rašyti reikia tik blaiviam. Gėrė poilsio dienomis, bet dozę vis didino. Galingas organizmas leido jam dar ir rašyti. Pradėjo didžiuotis tuo savo sugebėjimu  rašyti romanus ir gerti. Visas pasaulis jį pažino, kaip tėtušį su romo buteliu rankoje. Visiems sakė: „Aš ne alkoholikas, aš geriu saikingai, ne taip kaip tas vargšas alkoholikas F, Skotas Ficdžeraldas“. Deja, neišvengė psichiatrinių ligoninių ir savižudybės.
Bus daugiau