Troškinys

Atsibudo ryte ir nusprendė: švęsiu Naujuosius vienas.
Galvojo:
“Užsisakysiu maisto, iš anksto. Gal antienos, keptos ant grilio, porą rūšių salotų - silkės su slyvomis ir kokias nors lengvesnes, daržovines. Na, ir nedidelį tortą sufle su žele sluoksniu ant viršaus, su jame nuskandintomis mandarinų skiltelėmis ir kivi bei bananų griežinėliais. Kažką pasigaminsiu pats, greičiausiai -  jautienos troškinį su batatais ir garnyru iš saulėje džiovintų pomidorų su skrudintomis pistacijomis. Bet taip, kad neužimtų daug laiko. Na, kad, pavargus nuo sukiojimosi virtuvėje, visas šventimas nepasibaigtų “tuoj tik truputį numigsiu…”
Stalas bus dekoruotas minimalistiškai, be šitų pompastiškų žvakidžių, vienkartinių dekoracijų, plastikinių kiškučių ir Senių Šalčių. Tamsiai mėlyna staltiesė ir sidabrinės servetėlės po lėkštėmis. Na, gal dar keletas nedidelių stiklinių bumbulų su dirbtiniu šerkšnu, lyg netyčia pamėtytų tarp butelių. Butelių bus gal kokie trys: vienas šampano, geriau Asti, vyno, kaip visada Pinot Gris, o prie deserto - Madeira. Dar reikėtų paprastos gaivos stikliniame ąsotėlyje.
Gruodžio trisdešimtą vakare atveš maistą, tądien jau būsiu nusipirkęs gėrimų ir visko troškiniui.
Tridešimt pirmą pasistengsiu grįžti iš darbo anksčiau. Per kokią pusantros valandos troškinys bus pagamintas, stalą pasidengsiu per pusvalandį. Tuomet atsisėsiu prie stalo, nesivilksiu jokių kitų rūbų, būsiu su naminiais - šitos snobų-varguolių tradicijos ne man. Viskas turi būti minimizuota, malonumas išgaunamas labiau sofistikuotais būdais - kokybišku maistu, gera muzika ir panašiai. Tuomet užvalgysiu salotų. Artėjant vidurnakčiui pradėsiu savo skanųjį troškinį, užsigerdamas šiek tiek atvėsintu vynu. Prieš pat dvyliktą atsidarysiu šampaną ir, skambant Prancūzijos prezidento sveikinimui (mūsų šalies netraukia intelektualiai, kad jo klausyčiaus), kurį pasileisiu per Youtube, išgersiu taurę už visų, o ypač savo sveikatą. Na ir už viską, kas gera, prieš viską, kas bloga.
Dar užvalgysiu. Tada pereisiu prie deserto, besiklausydamas kokio nors šitai progai tinkančio klasikinės muzikos koncerto. Na, o paskui, sotus, laimingas ir emociškai užganėdintas eisiu miegučio. Niam. ”

Jau nuo gruodžio vidurio įsivaizdavo kaip šauniai pavakaros. Galvojo apie tai darbe, o paskui bevakarieniaudamas. Paskaitęs knygą, prieš užmiegant, dar kartą apžvelgdavo visą scenarijų.
Likus mažiau nei savaitei iki Naujamečio, neliko būsimo malonumo detalių, prie kurių reikėtų grįžti - viskas buvo iki smulkmenų apgalvota, įsivaizduota ir net iš anksto paskanauta laukiančiais įspūdžiais.
Beliko laukti ir skaičiuoti likusius atsikėlimus nuo kėdės darbe - taip jis matavo darbo trukmę - atsistojimais nuo kėdės. Paprastai jis padarydavo dvidešimt penkis - trisdešimt atsistojimų per darbo dieną. Tiek prireikdavo kartų nueiti iš biuro į sandėlį, nes artėjančio skrydžio į Marsą laikais kitam pasaulio gale, šitoje jo pusėje elektroniniais dokumentais ne visi pasitikėdavo, todėl tekdavo nešti į sandėlį popierinius.

Ir štai kelios dienos prieš šventę, pagalvojus apie antieną, nebesinorėjo skaniai sučepsėti ir iš malonumo patrinti pirštus vieną į kitą.
Priešingai, aplankydavo kažkoks nerimas, ir, kai labiau įsiklausė iš kur jo kojos dygsta, aptiko disonuojantį su visuotinės euforijos atmosfera jausmą - baimę.

Mėgino ją vyti, įsivaizduodamas drebančią šaukštelye žele su gaivia mandarino skiltele, keliaujančia į burną, norėjo persijungti kartodamas mėgiamos Scarlatti sonatos motyvą, galvojo padės beskaitant eilinę Lavkrafto baisybę - niekas negelbėjo. Priešingai, nerimas tik didėjo ir jau ėmė nuodyti besiartinančios šventės nuotaiką.

Lyg viso to būtų maža, baimė ėmė sluoksniuotis, kaip tas tortas su žele - jis ėmė bijoti sau prisipažinti, kad bijo to dalyko, kuris jį vertė bijoti. Toks prisipažinimas būtų lygus visiškam jo fiasko. Tai būtų totalus asmenybės žlugimas, nes reikštų, kad jis klysta ir tik nori save įtikinti, kad yra teisus.
Galų gale jam teko palikti pirmą gynybos liniją ir pripažinti, kad tokia baimė egzistuoja. Laiko liko vis mažiau ir nuo to, kaip jis susitvarkys su iškilusia problema, priklausė šventės likimas. Gal net ir jo paties likimas.
Ėmė įkalbinėti save, kad ne viskas taip blogai, kad tas nerimas yra tiesiog emocijos ir jos vertos tik tiek, kiek sugebama jas pažaboti. Bet ir tokios derybos nedavė nieko gero.

Viską apsunkino tai, kad negalima buvo mesti suplanuoto pasiruošimo Naujųjų sutikimui. Jis užsakė maistą, prisipirko produktų troškiniui, net važiavo į kitą miesto galą pirkti sidabro spalvos padėkliukų po lėkštėm.
Ir visa tai vis aiškiau laiminčios baimės fone, nenustojant kirbėti, graužti, virpėti ir visaip kitaip kankinti paširdžiams.

Jis didvyriškai laikėsi iki pat Prancūzijos himno. O paskui prapliupo verkti. Ašaros kapsėjo tiesiai į šampano taurę…
Tuomet prisipažino: jam nežmoniškai ilgu tokią gražią naktį švęsti vienam.