Vytas žaidė fermą.

Riebius jaučius lipdė iš pilko kibaus molio vadinamo “iešlinas”. Ferma turėjo būti aptverta, kitaip negalima pradėti lipdyti jaučių ir avių. Karvių jis nemėgo.
Jo nuolatinis darbas ganyti bandą iš keturiasdešimt trijų karvių įkyrejo iki gyvo kaulo.
Vakarais šnirpšdamas nosį jis eidavo namo per mišką ir piršto storumo žilvyčio vytele trankydavo, bet kurią gėlę, ūglį ar varnalėšą. Stengdavosi užsimoti taip, kad augalas nuo pirmo kirčio pakildavo ir tai dienai jo gyvenimas baigdavosi.
Apie lipdytas  karves jis negalėjo net pagalvoti.
Mokėjo spausti molio gabalą iki skaidrių vandens lašų.
Jaučiai jam maloniai glostė širdį. Kuo daugiau, tuo švelnesniau blizgėjo jo rudos akys.
Tėvas, senis tankiais juodais ūsais, su languota kepure ir blizgančiais chromo batais, vos tik Vytas išbėgdavo po pietų į ganyklą, eidavo prie fermos.
Rūkydavo cigaretę, žiūrėjo  toli virš miško ir ramiai trypdavo riebius jaučius.
Vytas vakare ilgai neidavo miegoti ir jaučių priminkydavo dar daugiau, tik paslėpdavo po lentomis.
Tėvas įkišdavo tarp lentų pagalį ir parūkydamas suminkydavo visą kaimenę į vieną tirštą molio kamuolį.
Kada ferma atsidurdavo miške, tėvas eidavo mišku ir dairydavosi, radės aptvertus gyvulius, prinešdavo konkorėžių ir sutrypdavo, kad iš to molio jau niekada negimdavo joks jautis.
Vasaros pabaigoje Vytas stovėjo prie savo fermos.
Tėvas rūkė ir žiūrėjo toli virš miško, bet jaučių neminkė chromo batais.
Vytas kratė iš pykčio riebaluotus karčius. Tylėjo lyg žemę pardavęs.
Tėvas pakėlė aukštyn koją ir sutrypė tris riebius jaučius ir vienam nugramdė nugarą.
Žiūrėjo vienas kitam į akis.
Nevalgęs Vytas atrodė tarsi nudrožta pušies tošis.
Vėl žingsnis ir į mėšlą pavirto dar keturi pilki galiūnai.
“ Už ką? ” kukčiojo Vytas prikimusiu balsu.
Tėvas paspyrė ruibuilį raguotį.
Apsisuko ant chrominio bato kulno ir pasakė:
“ Tu nelipdai karvių, tik tuos prakeiktus jaučius. Nekenčiu jaučiu”
“ O jeigu bus karvės? ”
“ Tada bus kitas reikalas”
“ Nebus karvių. Niekada nebus” sušuko Vytas.
Tėvas įtraukė dūmus.
“ Sūnau, nebūna pasaulio be karvių. Yra moterys ir vyrai. Vieni vyrai nebūna”
Vytas atsiklaupė ir suminkęs molio gabalą padėjo ant žolės jautį.
.