Rudeninės gėlės galveles iškėlė
Priešais vėją, priešais lietų.
Jos nebijo net ir balto sniego.
Kartais šypsosi šerkšnotos
Kai rytais šalna kutena šonus.
Rudeninės gėlės iškėlusios galvas
Prieš dalgį rudens, prieš ašarų šūsnį tiesiog į akis, –
Jos nebijo net sniego tarsi jis – tik baltas kokainas, –
Ryte, apsvaigę ir šerkšnotos, jos šypsosis mirčiai.
Gal taip geriau reikėjo, Rena? Gal ne visiems rimas yra toks pavaldus, kad eilėraštis liktų ne tik dainingas, bet ir en banalus?... O gal ir ne, ką aš žinau :)
Bjaurastis yra gogo, kas jam įtiks. Būtinai apšiks. Ot charakteris. Bet atleiskite jam, kaip ir mes atleidžiame kaltininkams, nes jie nežino, ką daro.
Šiek tiek salomėjiškai ir vaikiškai. Kodėl gi ne. Kas čia vienetu vertino, koks erodas?