Rašytojos žvejų miestelyje

Apsiginklavusios pilnomis kuprinėmis ir pasiruošusios, taip manė, bet kokiam orui, įsimetusios kas užrašinę, kas kompiuterį, jos pajudėjo iš stovyklos. Sparčiu žingsniu, rimtais veidais ir ne ką mažiau rimtomis temomis pertraukdamos aplink plytinčiose druskos kasyklose lojančius šunis. Rašytojos. Rimtos ir kūrybingos moterys. Aukštai iškeltomis galvomis. Svarbiausia – nusiteikimas ir užtikrinta deklaracija: šiandien jau tikrai rašysime. Niekur nekeliausime, tokia puiki diena – kaip tik rašymui.

Užtruko, kol išsirinko tinkamą vietą – kad ir vandenynas akį džiugintų, ir mūzom patogu būtų apsilankyti. Alaus. Ir vyno. Užsisakė. Bulvyčių fri? Lyg ir ne alkanos, bet taip smagiau. Pradėti kūrybinį procesą, kol laukia užsakymo, kažkaip dar per anksti. Pasistiprins pradžioje. Atrašiusios žinutes draugams, pasidalinusios naujienomis savo namuose ir tėvynėse, perėjo prie katinukų. Juk reikia būtinai viena kitai parodyti, kas kokį namuose niurko. Dar vienas kitas juokelis ir pradės. Kartu su gėrimais. Bet kokios skanios tos fritkės, ne tai, kad valgyti norisi, bet kažkaip sunku sustoti. Nusivaliusios riebaluotus pirštus, atsiverčia kompiuterius. Užrašinė dar ilsisi, laukia savo eilės.

Turbūt aplinkiniams atrodo rimtos, gal kiek iš kito pasaulio. Tai taip, juk atvyko čia ne laiveliu plaukioti ar margaritų gurkšnoti. Jau tuoj pradės savo rimtą darbą, tik dar greit pasidalina, kam lūžo tualetas, kam lyg gerklę „kabina”, ir kokį gerą juokelį ką tik atsiuntė draugė. Pirmos taurės jau į pabaigą, pakyla vėjas. Gelbsti striukės, o kas striukės neturi, supasi į rankšluostį, kurį pasiėmė nusišluostyti po maudynių vandenyne – jei norėtųsi atsikvėpti plušant tarp būsimos knygos skyrių. Paburnodamos dėl vis stiprėjančio vėjo, aptardamos kitąpus Atlanto šiuo metu siaučiantį uraganą, telefonuose gauna įspėjimus dėl artėjančio stipraus lietaus ir potvynių pavojaus čia. Skamba visai bauginančiai, bet niekas garsiai neišsiduoda – slepiasi už kompiuterų ekranų. O, ir užrašinė jau ant stalo. Dirbsim, nepasiduosim.

Gal po antrą taurę? Tik nei padavėjos, nei mūzų, deja, nematyti. Kol dairosi, kur anos pradingo, vėjas tik stiprėja – jau kyla minčių kraustytis kur nors į vidų. Ar kviestis pagalbos. Bet noras rašyti stipresnis, tuoj pradės.

Pirštai paliečia klaviatūrą. Bet – o ne! Svetimas pokalbis. Nemandagu klausytis, bet o kaip nesiklausyti? Ypač kai prie gretimo staliuko pakankamai garsiai tauška intriguojanti vidutinio amžiaus porelė: anglakalbė moteris ir, matyt, vietinis šnekutis. Ponia kalba nedaug, bet jos kūno kalba tokia flirtuojanti, kad net nepatogu žiūrėti. Ji įdėmiai klauso, geria į save jo istorijas ir nuomones, linksi ir visaip raivosi. Palaikanti, išklausanti, atliepianti. Trokštanti jo. Argi ne svajonė? Bet ponas arba signalų nepagauna, arba visai ne tų motyvų vedinas atvyko. Jis neužsičiaupia, dėsto jai savo teorijas ir staiga nukreipia pokalbį, jei taip galima pavadinti šį monologą, apie seksą. Tik akivaizdžiai ne ta linkme, kaip jai norėtųsi. Rašytojos klausosi ausis pastačiusios – „koks jų ryšys? “, „kodėl jis jai tiek visko žada, bet nerodo jokio susidomėjimo ja? “, „kodėl brėžia tiek ribų? “ – kol sukasi tokie ir panašūs klausimai pakilti nuo stalo dar visai ne laikas. Bet ir rašyti dar ne. Pradžioj išklausys – maža ką, gal šiedu taps puikiu įkvėpimu jų būsimiems šedevrams?

Vis tik pradėti savo šedevrus rašytojos nutaria kitur: vėjas taršo plaukus ir užrašinės puslapius, skraido servetėlės, o drebulys darosi nebepakeliamas. Paėjės šiek tiek ir prisės rašyti viduje, galbūt su arbatos puodeliu.

Prisėda atsidarymui besiruošiančiame šeimos restoranėlyje. Malonus jaunuolis įleido rašytojas anksčiau nei atidarė restoraną lankytojams – tikriausiai matė, kad mūzos netveria kailyje. Prisėda, apšyla, arbatos jau kaip ir nebesinori – paims ąsotį jauno vyno. Bet kad jau šeimininkai tokie malonūs ir svetingi, užimti visą stalą vien su ąsotėliu kažkaip negražu – užsisako ir lėkštę tapų. Nėra taip, kad jau labai išalko, bet paskanauti vietinių užkandžių svarbu. Atkeliavus padėklui su užkandžiais, rašytojos pasidalina savo mitybos įpročiais, kas ką mėgsta ir ko nevalgo, skanauja kas dešras, kas sūrius, ir apsilaižydamos pirštus ruošiasi žemam startui.

Užrašiusios kas pirmą, kas jau ir visą antrą sakinį, prisimena gyvybiškai svarbų dalyką – pamiršom selfį! Užtrunka, kol pavyksta iš tinkamo kampo visoms gerai atrodyti. Į pagalbą dar pasikviečia indus plovusią merginą. Ji kalba tik portugališkai, kaip ir visi kiti šiame mielame restoranėlyje, tad tobulos nuotraukos gavimo procesas užtrunka. Patenkintos, sočiais pilvais ir kiek apgirtusios, rašytojos nurimsta – atrodo, mūzos jau čia pat. Nutyla, panyra, rašo. Rašytojos rašo.

„Liko dešimt minučių ir turim baigti“, - paskelbia viena procesui tik įsibėgėjant. Rašytojos susidaužia taurėmis vyno ir vieningai sutaria: „Rytoj“.