Pavalgyk, kol viskas normaliai

- Ką valgysi? Siūlo karbonadą, varškės apkepą, skrandukų, kugelio.
- Nesvarbu man, tik įrankius paimk, nes čia nėra. Išvis nereikėjo gal nieko rimto imt, mano rankoj kateteris, gal bandelių paimk geriau porą.
Kol ji tai sako, padavėjas laukia mano nurodymų. Nejaukiai pirštu bedu į pirmą pasitaikiusį variantą. 
- Ne, užsakiau karbonadą jau. Jei reikės, padėsiu.
- Kada ateisi?
- Tai sulauksiu maisto ir ateisiu, už kokių 35 minučių.
- Na gerai.
- Kaip jautiesi?
- Kaip kaip, normaliai.
- Supratau, papliurpsim.
Žinojau, kad ne pliurpsim, o aš klausinėsiu dalykų, į kuriuos ji nenorės atsakinėti. Ji tokia yra: per daug išdidi, per daug stipri ir per daug baili, kad pripažintų, kas vyksta. Per pirmąją chemoterapiją ji nekalbėjo su niekuo, nieko nevalgė, po visko sėdo į savo mažąjį Opelį ir išvažiavo namo. Dabar antrasis seansas, keista, kad išdrįso leisti jai atnešti maisto ir tapti liudytoju to, kas jai vyksta. Baisiai šlykšti ta ligoninė. Šlykštus kvapas, šlykščios sienos, šlykščiai siauras koridorius. Šūdo spalvos sienas lydi balto miltelinio tinko horizontas, kurio slogumas, kaip prielipa fantomas, persekioja ir taip piktus pacientus.
Nešiau maistą su pasiskolintais įrankiais ištiestose rankose, kaip eucharistiją, nes anarchistas padažas ėjo prieš sistemą ir siekė palikti visą valgį iš vienkartinio indelio. Svarsčiau, kaip reikės pasisveikinti, ką sakyti, ko nesakyti, kaip sėdėti, kur sėdėti, o gal nebus kėdės, gal reikės stovėti, kiek bus žmonių palatoje, ar reikės pasisveikinti su visais, ar neatrodysiu kaip socialinė disleksikė ir taip toliau. Kvaili klausimai, iš pažiūros ir taip suvokiami normaliam išauklėtam žmogui, tačiau kažkur galvos ertmėse kėliau sau klausimus, kad negalvočiau apie vieną - tą nejaukiausią: ką ji galvoja?
Kažkodėl buvau „pilnu etatu dirbantis“ žvalgas savo šeimoje. Visose situacijose mane siųsdavo apžvelgti perimetro, ieškoti proskynos, įsitikinti, ar nėra priešo. Galėčiau sakyti, kad tapau specialistu, gidu, kuris nukreips į tinkamą ligoninės korpusą, įspės apie gaujas iš tuberkuliozės skyriaus, kurie tik ir nori, kad užeitum be kaukės. Prisiekiu, jų akys labai spindi pamačius naivumą ir sutrikimą.
Einant link ligoninės aplanko vaizdai, kuriuos laikau giliai pasąmonės šiukšlyne: adrenalinas einant iš vieno korpuso į kitą per požemius (KODĖL, O KODĖL NEGALIMA EITI PER LAUKĄ), pulso praradimas netyčia praeinant morgą, bet, kaip tyčia - nesutikti nei vieno (gyvo) žmogaus. Visi padavimai ir legendos apie psichiatrijos skyrių, kurio trečiam aukšte, nuo priekinio koridoriaus lango iki galinio, pirmyn ir atgal blaškosi vyras, kurio žvilgsnį sutikus pavirsi į smalą.
Galiu paneigti šį mitą – į smalą nepavirsti, tačiau išėjus iš psichiatrijos korpuso tikrai reikia parūkyti. Šitas epizodas palaidotas giliai po smegenų žieve, tačiau kartkartėmis prisikelia, jei savo gležnas smegenis stimuliuoju ligoninės „miestelio“ vaizdais. Kai esi šeimos patrankų mėsa, tenka eiti ir į tokias fronto linijas, kurios paauglei yra siaubas, o Holivudo šulams būtų kūrybinio įkvėpimo cigaretės dūmas.

2012 metų gruodžio mėnuo:
- Būk gera, aplankyk močiutę, mes negalim, tu viena mieste, ji vieniša, nueik.
- Bet mama, aš nenoriu, bijau aš, gi čia psichiatrinė.
- Nebijok, ateisi, paklausi, kas kaip, kur eit, viskas bus gerai.
- O jūs negalit parvažiuoti? Visi nueisim.
- Ne, negalim, būk gera, nueik.
- Na gerai.

Šiurpas kalena į smilkinius ir kojas. Tarpušventis, jau vakarėja, einu taip greit, kad lenkiu garus, iškvėptus iš savo plaučių. Prieinu pastatą, prie kurio stovėdamas rūko lyg ir žmogystos siluetas. Įsidrąsinus artinuosi ir paklausiu: „Sveiki, su šventėm, gal žinot, kur psichiatrinė čia? “.
Jis pūsdamas dūmą nusijuokia: „Atėjai kaip tik čia, vaikeli, eik vidun“. Pajutusi palengvėjimą ir keistą pasitikėjimą šiuo diedu, akimis ieškau įėjimo ir randu. Einu link jo, kol prie durų mane sustabdo kitas vyriškis su kauke ir paklausia: „Kur tavo kaukė, panele? “. Klausiamai pažvelgiu į jį ir teištariu „O kam? “.

Keista buvo, nes šis vyrukas neturėjo antakių, tačiau bandė stipriai imituoti nustebusį žvilgsnį, kuris mane sutrikdė dar labiau. Netrukus jis tyliai sušnibždėjo: „Čia tuberkuliozės skyrius, nemanau, kad nori mūsų draugijos“. Su siaubu pažvelgiau į jį, jis tuštoku žvilgsniu žiopsojo į mane. Tuo tarpu rūkorius kikeno ir sprigtu nusviedė cigaretę kažkur į krūmokšnius. Supratau - linksma kompanija. Tuoj pat akimis grįžtu prie vyro be antakių ir klausiu jo: „Man reikia psichiatrinės, kuriame pastate? “. Vyrukas galva mosteli link už medžių styrančio baisaus pilko pastato: „Va ten, kai išeisi, užsuk pasidalinti įspūdžiais“ ir prunkšdamas nueina vidun. Gerai, nuo vaikystės košmaro mane skiria kelios pušys ir beržai. Susikaupiu ir einu.

Nuo pat mažumės mane supo siaubo istorijos, kaip tas raitelis be galvos, lakstantis miške šalia namų, ypač ten, kur vyresnė sesuo būdavo su savo draugais ir nenorėdavo, kad tokia žioplė, kaip aš, būčiau kartu. Ar tatai didžioji klasika – rūsys, į kurį leistis uogienių paimti reikėjo garsiai dainuoti, kad būtų jaukiau, bent man, nes turbūt vaiduokliams kėliau dar didesnį siaubą nei man jie. Tąkart tai atrodė kaip pasisėdėjimas parke sekmadienio popietę: „Psichiatrijos skyrius“ davė man pasitikimo bučkį, tačiau vos pravėrus paradines skyriaus duris manęs niekas nepasitiko. Vieniša rūbinė be jokio palto ar striukės, ar budėtojo. Neišmaniau, kur eiti toliau, tiesiog pasukau link laiptinės. Užlipu laiptais į antrąjį aukštą. Regiu tuščią koridorių, bandau ieškoti sielos, tačiau suvokiu, kad visos sielos yra užrakintos už dešimties durų su kodinėmis spynomis. Ir tos sielos turbūt - iš piktybinių. Išsigąstu dar labiau. Staiga, iš trečiojo aukšto nusileidžia baltas chalatas. Atrodo, kaip slaugė. Pamačiusi mane, klaidžiojančią piktųjų koridoriuje, sustoja ir sustingsta keista poza, tartum netyčia pamačiusi Meduzą ir pavirtusi akmeniu. Sustingstu ir aš. Ji klausiamai žvelgia, tačiau greit grįžta jos sąmonė ir manęs paklausia „Ko ieškote? “. Nuo šios įtampos sekundei užmirštu, ko čia atėjau, tačiau greitai sumoju, išlemenu močiutės vardą ir pavardę. Sesutė nusiramina ir taria: „Pacientė trečiam aukšte, einam“. Pajuntu palengvėjimą ir seku paskui. Užlipame į trečiąjį aukštą, prasiveria durys ir tas palengvėjimas man sušnypščia: „Tikrai ne, tvarkykis pati“.

Nesu mačiusi nieko panašaus: daugybė keistų žmonių be žvilgsnio, be koordinacijos. Truputį žavėjo jų absoliutus vakuumas, kol jie nepamatė manęs. Buvo labai keista ir šiurpu: jaučiausi lyg prisikėlęs Kristus, užėjęs į vietos barą pasisveikinti. Prie manęs puolė, lietė mano drabužius, kažką murmėjo, žiūrėjo lyg į ateivį. Kol broviausi pro juos, atrodė, sustojo laikas. Tuo tarpu šone sėdėjo slaugytojas ir skaitė laikraštį, keisčiausia, kad jis absoliučiai nereagavo į mano atėjimą ir vietinių sujudimą. Keli pacientai buvo apstoję jį: judino jo kėdę, rankomis glamžė laikraštį, tačiau jis nekreipė dėmesio, lyg tai būtų absoliuti jo gyvenimo rutina arba darbuotojas tiesiog taip užsiknisęs, kad niekas jo nebejaudina. Lyg pats būtų iškeliavęs į vakuumą. Kol prasibroviau pro savo gerbėjų minią, užtrukau minutę - kitą. Radau močiutės palatą ir mane ištiko dar didesnis siaubas, tačiau greitai siaubą pakeitė liūdesys ir noras verkti: mano močiutė gulėjo po patalais, nuskustais plaukais. Pamačius mane ji nelabai patikėjo, kad čia aš.
„Labas, močiut, kaip tu? “. Ji tiesiog žiūrėjo į mane. Po akimirkos teištarė: „Aš bijau savo kaimynės, ji naktim atsiklaupia prie manęs ir  kalba poterius“. Nekas. „Kodėl tau nuskuto plaukus? “, ji savo plonyte ranka čiupinėja savo galvą: „Utėlių rado, kada mane pasiimsit? “. Nežinojau, ką pasakyti, nežinojau, kodėl išvis ji ten. „Greit“ išlemenau. Ji išspaudė šypsnį „Gerai, nervina mane ta boba“. Tada ji nusisuko ir užmigo. Apkamšiau ją ir nusiteikiau, kad reikės kažkaip vėl praeiti pro minią. Mano žingsnis tapo lyg olimpiečio, o kai atidarinėjau skyriaus duris, išgirdau vieną pacientą šaukiant: „Ji atidaro duris, bėgam! “. Dievaži, nesu niekada taip greit užvėrusi jokių savo matytų durų gyvenime.

Po velnių.

Dabar stengiaus žingsnius dėti tvirtai ir greitai. Buvau įpareigota atnešti karštą mėsos gabalą, todėl staigiai nuvijau slogius prisiminimus šalin, o kaupiausi būsimiems kitiems. Kur man reikia eiti, dėl dievo meilės. Pradėjau strateguoti. Gerai, registratūra pagrindiniame pastate, tiesiog nueisiu ir pasakysiu pavardę. Gerai, taip ir bus, tikrai sugebėsiu šitai. Įžengiu į ligoninės „respubliką“, einu į pagrindinį pastatą, mažiausiomis pasaulio raidėmis pamatau uždažytą užrašą „REGISTRATŪRA“.

Čia soste sėdi ponia, kuriai labiau tiktų kortelė su užrašu „Dvaro prievaizdas“. Ji -  tvirtų ir piktų bruožų moteris: stipri tokia, griežto veido, trumpų, beveik nutrupėjusių „tamsiausias metas yra prieš aušrą“ spalvos plaukų, nosis - kumpa, matosi ir keli ūsiukai, išsidėstę virš jos lūpų kaip šaškių lenta.
- Laba diena, kur vyksta chemoterapija?
- Panele, pati norit pabandyt ar lankysit?
- Lankysiu. Tetos ieškau.
- Pavardę.
Susakau vardą ir pavardę, ji papasakoja, kad reiks eiti į kitą korpusą, pasakė, kuri palata. Palinksiu galva, tačiau paklausiu dar vieno gyvybiškai svarbaus klausimo:
- Čia ne per požemius eiti, taip?
- Nebijokite, eikit per kiemą.
- Ačiū dievui.
- Aha.

Prievaizdas ironiškai išsteni socialinę šypseną ir grįžta prie savo reikalų. Išeinu kieman, žingsniuoju savo kryptimi, tačiau baimė kausto vis labiau ir labiau. Įžengus korpusan nenustembu: taip pat šūdinai nudažytos sienos, šlykštus chemijos kvapas, byrantis tinkas nuo lubų.
Šūdas, viešpatie, kaip jie čia gydosi vėžį, kai naują vėžį varo aplinka. Vien su šių koridorių atmosfera turi atskirai išgyventi 5 gedėjimo stadijas ir, atleiskit, bet nei derybomis, nei susitaikymu nekvepia. Keistas rudas išpuvęs grindinys šaukiasi savo įkapių, o mediniai įskilę langai nuo vėjo kelia vaiduokliškus šnaresius. Šviesa čia konvertuojasi į prieblandą, kurią lydi ištikimasis ginklanešys -  naftalino dvokas.
Susirandu palatą, joje teta ir dar penkios moteriškės. Karbonadas neatšalo, padažas nepaliko - mano sėkmė.

- Laba diena.

Sulaukiu krūvos akių savo pusėn. Teta nusišypso, tačiau nusisuka link lango. Penkios damutės sėdi minkštuose krėsluose, šalia jų stovi po lašelinę su dviem maišeliais: vienas skaistus, kaip vanduo, kitas kažkoks raudonas ar tamsiai oranžinis – toks langų plovimo skystis. Bent tokia mintis atėjo galvon pamačius. Teta pastebėjo, kad spoksau į maišelius:

- Dar to ryškaus neleidžia, jis - skaudžiausias.

Pabandžiau įsivaizduoti, bet per greitai surietė visą mano skeletą.

- Atnešiau valgyti, įrankiai irgi yra.

Tada pamatau, kad viena jos ranka lyg kovinėje rikiuotėje ir nejuda dėl kateterio. Sutrikau, nes žinau, kokia mano teta išdidi ir kaip jai nepatiks tai, ką pasakysiu:

- Aš pamaitinsiu tave, labai skanus karbonadas, tau reikia pavalgyti.

Ji staiga nužvelgia savo palatos bičiules, tačiau pamačiusi, kad jokios reakcijos iš jų pusės, sutinka. Kol pjaustau maistą į gabalėlius prabyla viena iš chemoterapijos dalyvių:

- Užsisakiau peruką iš Vokietijos.

Palatoje kyla sujudimas.

- Eik, ane? Ir kaip plaukai?
- Tikri. Labai gera firma. Ne pirmąkart siunčiuosi.
- Neniežti skalpo?
- Oi ne, labai fainiai. Švelnūs tokie, visokių spalvų būna.
- O kaip plauni?
- Tai nesvarbu, gali ir indaplovėn su puodais įmest.

Damos juokiasi, tik mano teta vis spokso pro langą. Suduodu kelis kąsnius ir išdrįstu paklausti:

- Kaip tu?

Ji suspaudžia lūpas, tačiau pabando nusišypsot:

- Kaip kaip... Na gerai, kaip daugiau. Jaučiuosi normaliai, viskas normaliai.
- Gerai tada. Skanu?
- Skanu. Ačiū tau labai.
- Nėra už ką. Aš va, kursus lankyt mentorystės pradėjau.
- Kas ta mentorystė?
- Na, padėsiu kitiems dirbti savo darbus kažkaip, nežinau.
- Mhm, nesąmonė skamba, bet jei tau gerai.
- Sąmonė sąmonė, viskas ten gerai.

Ji toliau valgo, o aš galvoju, ką pasakyti.

- Kiek dar reikės čia būti?
- Nežinau, gal dar kelias valandas, reikia abu maišus suvaryti į save.
- Na supratau.
- Man viskas gerai.
- Žinau.

Ji niekada neatskleidžia jausmų, neparodo emocijų, aplink ją - tik tvirtas mūras. Jai viskas gerai. Ji taip sako. Ji nusiskuto galvą anksčiau laiko, nes reikia užbėgti įvykiams už akių. Ji nedrįsta nieko trukdyti su savo problemomis, visada taip buvo.
Ji visada yra sau ir niekam kitam. Ji susitvarkys. Tačiau tos kelios minutės žvilgsnio pro ligoninės langą šnibžda tyliai, kad ji nežmoniškai bijo. O gal man taip pasirodė. O gal ir ne.

- Ką galvoji?
- Nepristok, nieko negalvoju, valgau, viskas gerai. Gal plaukus ir aš nusipirksiu iš Vokietijos.

Damutės kėdėse palinksi galvomis. Nusišypsau joms, tačiau nesutinku.

- Kam tau tas perukas, gi tuoj ataugs plaukai.
- Gerai, gal tiesą sakai.
- Aišku, kad tiesą. Tuoj sukapsės sriuba iš maišų ir viskas bus gerai.
- Ačiū, vaikeli. Gal viskas bus gerai.
- Taip, aš su tavim. Gi žinai.
- Žinau. Bet dabar ir didesnės kompanijos norisi.
- Kokios?
- Dievo.