Garbės dirigentas

Lietuvos teatro sąjungos juodoje kaip teatro užkulisiai salėje teko kalbėtis su maestro S. Domarku.
“ Sakykit, maestro, kodėl jūs rūkote pypkę? ”
“ Nežinau. Visada rūkiau”
“ Cigarečių? Cigarų? ’
“ Ne, man netinka. Tik pypkė”
Tai Kauno aristokratas, sukūręs muzikinį gyvenimą ne vienai valdingai  smuikininkei, ne vienai muzikoje gyvenančiai dainininkei ar debiutantei, puikiems solistams, bei šokėjoms.
S. Domarkas kalbėjo:
“ Solistai, tie kurie ateina į sceną, turi tris valandas iš atminties, tą muziką atsiminti. Būti formoje.. Būti gražūs”
Tai buvo jis, kuris apgyvendino muzikus Kauno ir Klaipėdos teatruose, o dabar tapęs, gal būt, vienintelis maestro šalyje turintis garbės dirigento titulą, atvežė į Vilnių geriausius Klaipėdos muzikinio teatro solistus.
Domarkas prisiminė:
“ Kauno muzikiniame teatre buvo tokia Danutė Dirginčiūtė. Fantastiška. Neprilygstama. Mano atminty tai buvo tokia menininkė, tokia solistė, kuri viską galėjo padaryti. Tai buvo sėkmės solistė. O, kaip ji galėjo padaryti. Tokia štai solistė ir Beata. O apie Mindaugą galiu pasakyti, kad tai Mindaugas iš Rojaus”.
Taip jis apibūdino kartu su garbės dirigentu atvykusius vedančiuosius Klaipėdos muzikinio teatro solistus Beata Ignatavičiūtė ir Mindaugą Rojų.
Apie ką galima po koncerto kalbėtis?
Kalbėjom apie menininko savigarbą.
Kaip įamžinti menininkus? Ar visada atsiminimuose rašo tiesą?
Maestro rūkė pypkę:
“ Man operetė tai pasaka, kurią man vaikystėje skaitė mama, tėvas ir kuri man labai patiko. Jeigu operetė nepatinka žiūrovui, tada ji ir man nepatinka. Visada galvojau, jeigu nepatinka tai ar verta buvo statyti tokį spektaklį?
Atsisveikindamas maestro S. Domarkas pasakė:
“Klaipėdos muzikinis teatras nuostabus. Moderniausias Baltijos šalyse.
Atvažiuokit, nepasigailėsit”
Tai buvo vienas iškilmingiausių Lietuvos teatro sąjungos renginių.