Kaip kuo greičiau pasivyti ramybę?
Kaip rudenio upę teisingai atriekti?
Šnekėti taip greit, kad atlaisvinti tylą,
Vidury giluminio mūšio įkvėpti?
Sustabdyti bėgimą, apkaltinti vėją,
Dr kartą sau į akis pažiūrėti,
Neturėti likimo, neturėt laisvos valios,
Nei namų, nei nakties, nei dienos neturėti.
Tik žingsniuoti per laiką, erdvę ir lietų
Ir tikėtis, kad viskas kažkaip tai aplinkui
Susiję, ar bent jau prasmę turėtų,
Jei nebūtų atpiginta rudenio rinkoj.
Paprastai mane apima įvairiausi alternatyvai ir naratyvai, bet dabar... Stovėjau miestelio, ko gero tauno aikštėje persikūnijęs į
žydą. Ir šiek tiek į Liuciferį. Mąsčiau, kaip mum ir būdinga, komerciškai. Valdžia
įkūrė šią aikštę vadinamą rinka, mes ją išnaudojome.
Iki paskutinės silkės uodegos. Iki paskutinio įdžiuvusio beigelio. Visa kas turi nešti pelną.
Galima net metų laikus parduoti prieš tai gerai suderėjus.
Palankiai. Rugsėjį, spalį. Ar net visą rudenį. Kem pirmais!
-įsitėmyk šią metą,
drįsome paprekiauti net žemės šeimininkų nepriklausomybe.
Pardavėme juos ruskiui. Kiek prašėme? Kad nedaug, tikjai
nidaug... Nipamenu, tujbut trylika sidabjinių... O po to
neliko mūsų. Pardavėme visų akivaizdoj, visų akivaizdoje
neliko mūsų. Taip gerai sugyvenome, prekiavome, kaip gi taip
dabar? Tiesiog nuostaba ima... Sakau jums - nuostabu!
Ką manote apie mus prekijus? Apie mus Prekiautojus
metų laikais?