Pradžios pabaiga

Už akmens -
slypi durys į jūros namus,
kol prie jo kalbasi du žmonės,
net neįtardami,
kokia didybė slepiasi čia pat -
vos už kelių metrų.

Jie kalbasi apie debesis
ir staiga abu išsiaiškina,
kad pažįsta vieną ir tą pačią moterį,
susukusią galvas jiems skrendant virš Atlanto.

Aš sutikau ją,
pažadintas skrydžio palydovės,
kuri siūlė man pusryčius, -
sako vienas -
ji mane pribloškė savo absoliučiu dėmesio nekreipimu į aplinką.
Iš pradžių nesupratau iš kur ji šalia manęs atsirado,
nes, kai ėjau miegoti, jos vietoje sėdėjo inteligentiškas senjoras.
Kaip vėliau paaiškėjo -
ji buvo to senjoro anūkė.

Aš sutikau ją,
skrendančią atgal,
paburkusią nuo ašarų,
niekaip negalinčią susitaikyti su tuo,
kad už Atlanto privalėjo palikti
savo pradžios pabaigą -
senelis paprašė leisti ten numirti.
Ne kitur.
Kitur ji nieko nebūtų pasakojusi.
Bet ten -
virš tų debesų,
lėktuvui skrodžiant tamsą,
kai laikiau jos man tuo metu dar visai nepažįstamą delną -
ji pakėlė visus savo sielos akmenis,
paleisdama asmeniškiausias minčių,
kaip šėlstančios jūros bangas -
išplauti tai, ką skauda labiausiai,
kai glaudiesi prie nepažįstamo kūno,
bandydamas pasveikti savimi
ir kito išklausymu.


2024 09 25 “Iš tylos” rašytojų klubas, namai