Savianalizė

Aš kartais savo tuštumoje surandu kažką juodo ir baisaus.

Nenorėčiau to padaro sutikti, kai išvedu pašikti savo iš daugintojų nusipirkto mopso.

Jei permatyčiau tą būtybę kiaurai, tai apsišikčiau iš baimės net nepritūpęs ir cypdamas bėgčiau namų link. (specialiai vilkdamas koją ir trokšdamas būti sugautas taip, kaip rodo nevykusiuose siaubo filmuose).

Sėlinu naktyje, šviečiant mėnuliui braukdamas armatūros gabalu per sovietinę tvorą... Gerokai išgėręs. Bandau įbauginti patį save ir įsivaizduojamus aplinkinius. Pagaunu savo šuns žvilgsnį. Net jis su savo 15IQ supranta, kad šeimininkas pergėrė ir tik 10 minučių skiria jį nuo to kai jis pradės tepliotis savo veidą šuns ekskementais...

O jeigu rimtai, tai aš tiesiog norėjau pasidalinti tuo, ką šiandien pajutau ir supratau. Visi mes savyje turime šūdų kalną ir juodą žvėrį, kuris visą tai prišiko. Mes galime apsimesti ir vaidinti šventuosius, bet būk atviras - tu žinai apie ką aš kalbu. Tereikia tam tikrų aplinkybių ir laiko. Mes visi nešiojame savo riebaliniame sluoksnyje tai kas normaliam žmogui keltų pasišlykštėjimą arba šiurpą.  

Ar tai yra blogai? Ne. Blogai yra apsimesti, jog tai neegzistuoja.

Dozuodami ir retkarčiais išleisdami tą žvėrį pasiautėti mes atitoliname nelaimę.