Žiūriu į pamestą save... (001

Tingioj senatvėje mintis
nenori  susikūprinusi eit į  darbą -
smagiau jai būti su kaklaraiščiu pakaklėje
ir išdidžiai kartoti žinomas  frazes,
į sostą įsidrėbusiai tartum bobulė.

Kaip kas atrodė  jaunumėj
prieš tūkstantmetį ar daugiau, 
o Viešpatie, ar kas atminti gali?
Ir vis dėlto iš ten atėję frazės
lig šiol dar žibina savo žvakes,
apšviesdamos kaip kas kadaise buvę,
o, vadinasi, ir šiandien taip yra.

Kaip pavyzdį tariu:
“ Kas buvę ten, to niekas neištrins”,
arba -
“Kas kaip ateityje nutiks -
vienas Dievulis žino”...

Betgi... betgi  sukrusk, bobule,
pakilk aukščiau kaklaraiščių pagurkliuose -
kuomet žirgai be pavadžių palikę,
kuomet karietos dingę,
bent virš galvos, Mintie, pašvilpauk botagu.
Pasauliai užmigdyti ten,
o begalybė dar nežinanti savęs,
dar vis meistraujama (dėliojama) iš įvairovės...

Kas sakė, kad išdžiūvo Miselio balutė,
o Miselis palikęs be kepurės,
ten,  Šklėriuose,
ten Golios miško pakrašty?..

Žiūriu į pamestą save gilaus šaltinio vandeny,
o debesys kartu su dangumi
taip pat šalia...