X? Kur trylika žirgų ir karieta (11)

Netyla laikas
ir nelengva, paieškojus pašalę,
priglust kažkur arčiau vienatvės
(jos čia turbūt nėra).
Ir nors, atrodytų,
kad niekas apie tai nepakalba,
tačiau Difuzija kaip karalystė,
kaip karalienė, (karalaitė gal?)
įsiterpia į tokią nepatirtą mano būtį,
nesitrukdydama paklausti
kuo buvau, esu,
kuo būti pasirengęs.

Savaime taip.
It tokią mano būtį
turėtų teisę redaguoti dar kažkas,
bet jos, deja, Difuzijos,
lig šiol dar vis suvokti neišmokęs:
kam ji? ir kaip? priklausanti -
ar vien tik sau,
ar bet kokia (gal didesne,
gal mažesne dalim)
kaip teritorija sava
kartu parodo ir mane?
Ir tikra, kad
kur neseniai krūtinės ląstoje širdis,
dabar ten trylika žirgų
ir karieta sustojusi.

Kas ten, už durų jos?

Net nemanau, kad kas gebėtų
žvalgyt, o juo labiau
kapstytis kas ten yra,
tačiau jaučiu, kad tai žinojimas.
jog tai mano būties atėjusi nauja dalia.
Nors ir ne nuotaka esu -,
it kraitis, it pasoga man,
išeinančiam namo negrįžti.

Sustojo traukiniai,
bet, Marcinkonys,
bent jūs šilinių kraštui pasakykit,
kodėl toliau - iki Darželių, Margionių,
iki Kabelių, Šklėrių ir Senovės,
tokia NYKA, tokia NESĄMONĖ -
ne tik seniai nutilo garvežiai;
gi dyzeliai ir šie
net ūktelėti iki Druskininkų neišmano kaip,
net varlės kvarkt nutilo...
Ir tik giesmė dar vis:

Tyli naktis, šventa naktis,
Iš dangaus štai šauklys:
\“Gimė Kristus jau tvarte,
Guli šieno patale,
Eikit Jo pasveikint! ”\ (2 k.)
-----_____-----_____
(tikiu į tęsinį)