GentiesEndas

Pasaka


Kartą prabilo tautos dainius, tautos genijus, faktinis genties vadovas į savo žmones tokiais žodžiais:

Kas ryšis dėl manęs paaukoti savo sūnų?

Gentis stovėjo po balkonėliu, nervingai mindžikavo ir tylėjo. Tyla truko kelias minutes. Galų gale Abraomas kreipėsi į savo sūnų:

Juk tu atleisi man? Negaliu nepaklusti valdovui.

Izaokas atsakė:

Daryk, tėvai, kaip reikia, aš pakentėsiu.

Aš, valdove, entuziastingai sušuko Abraomas.

Ar tikrai, Abraomai, primerkęs akis perklausė genties vadas.

Žinoma, dėl tavęs nieko nepagailėsiu.

Pažiūrėsim. Pamatysim, sujudėjo valdovas. Balkonėlis nekrustelėjo iš vietos. Nešk tą savo sūnų ant aukuro.

Po balkonėliu širma pridengtas nuo žmonių ruseno aukuras. Virš jo buvo prikabinta skardinė lenta, nuo ugnies įkaitusi iki raudonumo. Širma tuoj pat buvo patraukta, ir visi pamatė, kur bus aukojamas vaikas. Matė ir Abraomas, kol ašaros neišplovė vaizdo. Ėjo nujausdamas. Prie pat aukuro sustojo, pabučiavo Izaoką ir ištiesė rankas su vaiko kūneliu virš skardos.

Užteks, sušuko, valdovas. Tu įrodei, Abraomai, kad mane myli labiau net už savo sūnų. Už tai tau bus atlyginta. Nuveskit juos abu į mano menę ir pamaitinkite.

O jūs, kreipėsi į nuolankiai stovinčią po jo kojomis gentį, visi tuoj pat išeisite į karą. Bailiai ir ištižėliai, mūšio lauke galėsite įrodyti savo atsidavimą tėvynei.

Tokiu būdu visi iki vieno vyrai, net ir vaikai buvo surikiuoti ir nukreipti į priešo pusę. Kadangi priešai supo iš visų pusių, tai tikslios krypties istorijai nebuvo užfiksuota.

Kažkur ten. Kur ten? klausė priekiniai. Koks skirtumas, eikit, nestovėkit, mums irgi ant kulnų lipa.

Taip ir nuėjo visi kažkur. Priešas, žinoma, nesitikėjo tokio įžūlumo, nes gentis buvo maža, menkai ginkluota. Bet ką darysi, jei jau eina ant jų, nėr iš ko rinktis. Galabijo visus paeiliui arba vienu smūgiu didumą iš karto. Sviediniais ir bombomis. O gentis viso labo tik ietis ir kirvius teturėjo. Vienas kitas ir šakes buvo paėmęs, betrūko dar grėblių.

Žodžiu, atgulė visa gentis priešams po kojų. Iš paskos pirmųjų, vadas pasiuntė ir pasisotinusius Abraomą ir Izaoką. Ir tie žuvo.

Tautos genijus tyliai pasakė:

Jei manęs nebus, tai kam dar gentis turi likti? O jei ketvirčio gyventojų neliks, tai Žemelė tik padėkos.

Bet gentis buvo labai maža, jokiu būdu nesudarė ketvirčio pasaulio, todėl Žemelė ir nepadėkojo. Išnyko gentis greičiau net nei per šimtą metų, kaip pranašavo kadaise garsi makaronų gamintoja.