Nuleistos rankos

„Kur ritasi pasaulis?! „ - sušuko žiogas,
kai smilga perlinko perpus.
Bet jam tai nesutrukdė
stryktelt virš pievos geltonos.

„Kur ritasi pasaulis..? „ - suinkštė boružė,
kai lašas parbloškė ją nuo šakos.
Bet jai tai nesutrukdė
pakilt ir skristi link rytmečio šviesos.

Kodėl žmogus iš karto nukabina nosį,
nenusisekus dar tik pirmąsyk
ir nustoja kantriai stengtis,
žvelgdamas ašarų pripildytom akim?

Kodėl jis nesiekia tvirtai svajonių,
neaukoja rankų joms sugriebt?
Kodėl save kitiems jis dovanoja,
nesuvokdamas, jog pats dėl to kentės?

Gal visgi, per mažos jo svajonės..
Verčiau neiškeisti to, ką jau turi,
vardan visko, ko taip stipriai trokšti -
verčiau susitaikyt su praeitimi.

Žmogui dar labai toli nuo žiogio:
nuo svajonių, siekių ir tikslų.
Kai nežinai, ko tiksliai nori -
gyventi tampa per sunku.