?x Dar vis iš savo rašalo... (8)

Tegu nebūna taip,
kad pats save į neviltį varyčiau,
bandydamas pranokt žinojimą,
kuris - antai! - visuotinai akivaizdus.
Oi ne, nelaiminu savęs į tokį dalią -
žinau bažnyčių nemenkai
tvoromis šventorius apsijuosusių 
ir tai netrukdė man
pro jų vartus praeinant
kepurę nusikelti nuo galvos,
o ir dabar,
kuomet kalnai jau pereiti,
kuomet bažnyčios pasilikę būti šalia jų,
nesugebu per žodį atsisveikinti
su būtimi, patapusia PRAEITIMI.

Ir nors netyčia,
bet iš savo rašalo kalbu
vienur - vienaip,
kitur - kitaip,
o šitą kartą taip:

Neskubinu per raidę žodį tarti.
Jau pamanau, kad mano amžiuje (gal dvasioje?),
ar daug kas pamatyti raidę gebam?

Kažkam jau buvus ji,
kažkam dar esanti,
tačiau nepaisant korektūrų,
kol dar su ašaromis akyse,
kol dar paverkti kaip žmogus galiu,
VERKIU
netgi per žodį TAU ištartą:

Raide, Raidele, mieliausioji mano
laikas prinoko gyvent be Tavęs.
niekas neklausia jokio dokumento
iš kur ir kodėl čia esu.
tiktai giesmes visur,
prie ko tik priglusk.

Tyli naktis, šventa naktis
Dievas mus aplankys
Skamba giesmės iš aukštai,
Angelų pulkų pulkai
Žemei džiaugsmą skelbia (2)
-----_____-----_____
(tikiu į tęsinį)