Užburtas žodis

Sapnavau,  kad trūksta oro. Tvanku lyg glostytu krentančiais lapais besibaigiančios vasaros naktis ir auksiniu šaukštu kabina ir manęs deguonį. Name  šviesa nebūna akinančiai gelsva. Užmerktose akyse  varginantis  mirksėjimas teka pro siauro prožektoriaus nasrus.
Tikriausiai, tai buvo pirmas aukštas, nes kvepėjo cinamonu.
“ Tie, kurie kentėjo, pateks į dangų” šveplavo giliai pažįstamas balsas.
Apsidairiau ir ant stalo prie kriauklės, iš kurios visada sunkėsi mėšlo garai, pamačiau darbui paruoštą medinį varstotą.
Moters kūnas gulėjo ore, kojos su sparneliais, kurie judėjo ir kėlė jos basas kojas aukštyn.
“ Irena, čia tu? ” (Tikrasis vardas redakcijai žinomas).
Irena, mano mylimosios motina, draugaujanti su naktiniais verslininkais.
Jos motinos  galva, kyšanti iš medinio varstoto nasrų, atsakė.
Tarp varstoto delnų ir galvos  - servetėlės. Stipriai jautėsi, kad žmogus varstote turi pretenzijų estetikai, nes yra matęs aristokratą ir ne vieną.
“ Žente, padėk išsivaduoti iš žeminančios  būsenos. Yra tik viena galimybė, kad varstotas, atsiprašytu manęs, nusilenktu, užrašytu man visą savo turtą ir paleistu mano galvą. Aš čia sužinojau visą tvarką. Paklausyk, rytoj ryte  ištarsi žodį . Pažadėk man, kada prabusi, ir lipdamas iš lovos pasakysi  stebuklingą žodį…”
Moters veidas išsikreipė ir neišgirdau jokio garso.
“ Dėl tavęs, Irena, aš ištarsiu”
Kojų sparneliai ėmė plakti, mirgėti blausioje šviesoje ir kojos ėmė kilti aukštyn.
Turėjo nežmoniškai skaudėti.
Sparneliai raižė erdvėje žodį Kakava. Buvau tikras, kad ji paprašė pasakyti žodį Kakava. Tiesiog, prabundu iš sapno ir pasakau: Kakava.
Toliau sapne  džiugino, kad negirdžiu jokio garso.
“ Kakava? Ji sakė  kakava? “
Sapno srovė nešė mane laiptų link.
Padvelkė drėgme ir lediniu šalčiu  iš rūsio, kuriame pūva keletas didžiulių mėlynų bulvių.
Rūsyje šventiniai išpuošta šokių salė. Šokiai su riebia Besiraitančios virvelėmis  riebalų sruogos, plokšti klampūs buterbrodai, akinančiai tamsoje spindinčios kiaulių akys. Mėsa garuoja tarsi tik ką padėtas karvės blynas.
Žmonės, virtę artistais judėjo darniai kalendami dantimis.
Džiugino tyla.
Vidury salės stovėjo moteris ir tampė akordeoną.
Tai buvo mano Mylimoji, kurios motina kankinosi varstoto gniaužtuose.
Mirtinai pavargęs veidas kėlė baimę dėl jos sveikatos.
Nuo ilgo grojimo jos mėlyna suknelė prasitrynė ties rankovėmis, ties pilvu, o dešinysis suknelės šonas kabėjo siaurais skuteliais. Klaviatūroje matėsi piršto dydžio skylės.
Mylimoji atsisuko į mane ir atsirado garsas.
“ Tu privalai pasakyti žodį Kakava. Motina nežino, o man aukšti pareigūnai pasakė, kad kankinimai stiprės. Tavo rankose mūsų gyvybės”
“ O tavo? ”
“ Man teks groti kol išmoksiu, o tai amžinybė. Visa viltis - tu. Girdi? Kakava”
Ji mane pastūmė ir atgavau sąmonę. Gulėjau plačioje su ant čiužiniu lovoje. Akyse aukštos pušys, juokingos voveraitės.
Girdžiu akordeono melodija. Tai man primena sapną ir pareigą.
Prabudau. Valiausi dantis ir niekaip negalėjau prisiminti kokį žodį turiu pasakyti.
Tikriausiai, tas žodis “ atleisk, “ bet šito žodžio negaliu ištarti.