Nesuvalgyto paršelio istorija

Mano mamai sukako aštuoniasdešimt penki metai. Ji gyvenoŠiauliuose. Mama važiavo iš miesto į blokinių namų rajoną. Autobusas sustojo ir tik tada žmonės, važiavę autobusu pajuto, koks stiprus vėjas už lango.
Mama žengė iš autobuso. Ją pagavo vėjo gūsis ir nunešė po stovinčio autobuso ratais.
Mano mama nukrito ir vėjas neleido jai išlįsti iš po didžiulio autobuso rato.
Vairuotojas matė, kad  niekas daugiau nelipa pro duris. Jis matė, kad po ratais nukrito moteris. Pro veidrodėlį nesimatė ar moteris atsikėlė.
Mama man pasakojo, kad ji staiga pajuto, kad, gal būt, ji nespės išlįsti ant šaligatvio, kad vairuotojas pamatytu ją, gulinčią po ratu.
Tada ji prisiminė visą istoriją su paršeliu. Prispausta juodo guminio rato ji galvojo apie tolimą pokario metais atsitikusią istoriją.
Po karo ji gyveno sugriautose Šiauliuose. Plytinėje dirbo. Su bendradarbe nuėjo į turgų. Buvo atlyginimo diena, ji turėjo pirmą savo atlyginimą suvyniotą į nosinę, nes piniginės neturėjo.
Pasivaikščiojo turguje ir draugė pamatė paršelį. Nusipirko. Paršelis riebus, galima suvalgyti iš karto.
Pagalvojo mama ir nupirko dar storesnį paršelį.
Maiše nešė į nuomojamą butą.
Šėrė. Augino.
Paskui nusprendė parvežti į kaimą. Ten daug žmonių. Greitai užaugins ir ji turės lašinių, mėsos, šaltienos.
Tėvai labai apsidžiaugė, kad dukra parvežė auginti paršelį.
Po trijų mėnesių šeštadienį ji sugrįžo į namus. O namuose tylu.
Močiutė sako:
“ Mes tą paršelį suvalgėm. Nebeturėjom kuo šerti”
“ Mano paršelį??? ”
Mama apsiverkė. Labai gaila buvo paršelio. Jai iškrito žolės prirautas maišas, kurį ji kiekvieną šeštadienį vežė iš Šiaulių, autobusu su dideliais guminiais ratais.
“ Tau šaltienos palikom” pasakė močiutė.

Autobuso vairuotojas stovėjo. Laukė kol liausis vėjas ir moteris sėdinti prie rato, pagaliau išlįs ir jis galės važiuoti.
Mano mama sėdėjo apsikabinusi juodą padangą ir verkė.
Paršelis jos prisiminimuose buvo riebus ir linksmas.