Prie tuščių šulinių (17)

Taškai

Nojų kankino negera nuojauta ir jis niekaip negalėjo suvokti, kas išties yra negerai. Šviesos spindulys tvieskė kaip ir anksčiau. Jo planšetė rodė šimtaprocentinę įkrovą ir narvas naujojoje grotoje vis dar neketino rodytis. Bet paslaptingoji nuojauta vis neketino dingti ir Nojus niekaip negalėjo atrasti to nerimo šaltinio. Gal jis per ilgai išbuvo vienas ir pamažu kraustėsi iš proto?..
Atsidusęs, vaikinas atvėrė planšetėje „Dotsy“ programą ir ryžtingai spustelėjo mygtuką.
Po akimirkos programa nusičiaudėjo nauju pranešimu:

Jūsų Galia sėkmingai padidinta.
Dabartinė Galia: x2.
Jūsų dabartinė sąskaita: 0 taškų.

Nojus paslapčia tikėjosi, jog programa pademonstruos daug daugiau parametrų. Pavyzdžiui, jo vikrumą ar jėgą. Galbūt netgi intelektą. Visai kaip žaidime. Deja, vienintelis naudingos informacijos šaltinis tebuvo pastaba, jog jo dabartinė galia buvo „x2“. Kur iksas išliko nežinomuoju. Ką gi...
Ketindamas patikrinti savo naująją „galią“, Nojus atsiklaupė ir užsikėlė kartį ant pečių. Įsiręžęs kilstelėjo nuo žemės su abiem pilnais kibirais...
Deja, jis taip ir nepajėgė atskirti, ar tie kibirai nors kiek palengvėjo. Galbūt šiek tiek tapo lengvesni? Antra vertus, jam vis dar atrodė, jog kartis tuoj perlauš jo stuburą... gal to ikso reikšmė buvo netoli nulio?
Kopdamas laiptais jis netrukus įsitikino, jog kažkas išties pasikeitė. Šį kartą Nojus įveikė laiptus ir netgi sugebėjo juos sąmoningai suskaičiuoti. Praeitą kartą kančia buvo tokia didžiulė, jog jis tepajėgė susikoncentruoti į robotišką kojų kilnojimą ir nieką daugiau. Šį kartą kančia atrodė per plauką mažesnė.

Pypt Pypt!
Jūs pelnėte du taškus!
Jūsų dabartinė sąskaita: 2 taškai. (Norėdami susipažinti su taškų sistema, spauskite čia)

Nieko nelaukdamas, Nojus paskyrė abu taškus „galiai didinti“.

Jūsų Galia sėkmingai padidinta.
Dabartinė Galia: x4.
Jūsų dabartinė sąskaita: 0 taškų. 

Taigi, teoriškai, jis tapo keturissyk „galingesniu“ nei prieš pusvalandį. Kad ir ką tai galėtų reikšti.
Tokį pokytį jau turėtų būti nesunku atskirti ir įvertinti.
Nekantraudamas pakartoti kopimo laiptais kančią, vaikinas nusileido prie pompos ir ėmė pildyti kibirą iš naujo. Bet tada pastebėjo naują pokytį – pripildytas iki viršaus kibiras neketino atsiplėšti nuo grindų. Tarsi būtų priaugęs prie akmens. Nojus įsirėžė iš visų jėgų, tačiau tik kibiro rankeną įlenkė. Pats kibiras  nė nekrustelėjo iš vietos.
Tarsi adminai sakytų jam, jog kitų dviejų taškų teks palaukti. Dabar pailsėk, Nojau...
Tačiau jis neketino ilsėtis. Kibiras neatsiplėšė nuo žemės? Ne bėda. Kitą kibirą pripildys laikydamas ore virš pirmojo, kur šiam nebus jokių progų prie ko nors prisiklijuoti...
Deja, tokia šauni idėja netrukus buvo sugriauta su trenksmu. Vos tik į tuščią kibirą pateko lašas švytinčio vandens, šis tapo sunkus it Everesto kalnas. Jei Nojus būtų tebeturėjęs gyvą kūną su gyva oda, ši būtų akimirksniu nunerta nuo jo pirštų.
Beveik tuščias kibiras išslydo iš jo rankų ir su neįsivaizduojama jėga smogė  į urvo grindis. Kurios net juntamai sudrebėjo po kojomis. Apstulbęs, Nojus pavėluotai atšoko į šalį. Tik sėkmingo atsitiktinumo dėka kibiras nepataikė ant jo pėdos.
- Na gerai, jūsų viršus, - atsiduso jis, bejėgiškai kilstelėdamas rankas į urvo lubas.
Kadangi sadomazochistinis kopimas į žvaigždes buvo priverstinai užstabdytas, Nojus pasiėmė planšetę ir nuėjo patikrinti antrosios grotos. Deja, ten viskas išliko po senovei. Narvas taip ir nepasirodė.


* * *

Belaukdamas paslaptingosios „įkrovos“ išsikrovimo, Nojus didžiąją laiko dalį praleido didžiojoje grotoje, budėdamas prie naujųjų bedugnių. Vis dar tikėjosi sulauksiąs narvo pasirodymo. O kad būtų patogiau eiti sargybą, atsinešė kėdę ir stalą. Panašu, jog adminai nedraudė pernešti baldų iš vienos vietos į kitą.
Taip pat jis nuolat tikrino savo YouTube paskyrą, kuri leido jam sekti gyvųjų pasaulio laiką. Tuo pačiu pastebėjo, jog nauji komentarai pasirodė ne tik po paskutiniu reportažu, tačiau ir po keliais anksčiau įkeltais. Regis, Ivanas iš Burbašo ką tik tapo jo dar vienu nuolatiniu žiūrovu. Keturi nuolatiniai žiūrovai... tai buvo gera pradžia.
Tuščiai išlaukęs kelias ilgas valandas, Nojus galop nusiteikė sudrumsti mirtiną požemio tylą ir nufilmuoti dar vieną reportažą. Deja, šį kartą jis teturėjo vieną atradimą – tuos du Everesto svorio kibirus, kurie neleido jam pasipildyti taškų vos panorėjus. O Nojus išties norėjo. Kankintis su kartimi ant pečių dabar atrodė daug prasmingiau nei sėdėti ilgas valandas vienoje vietoje, spoksant į planšetės ekraną. Sportas juk yra sveikata, tiesa?..
Regis, adminai su tokia idėja visiškai nesutiko.
Išreiškęs pastaruosius pastebėjimus balsu, jis įkėlė filmuką į internetą ir vėl apsišarvavo kantrybe. Pačiam atrodė keista, jog po šitiek dienų vienumos ir mirtinos tylos jis vis dar neišsikraustė iš proto. Galbūt dėl to, jog nebeturėjo smegenų? Nebuvo iš ko išsikraustyti?.. Kad ir kaip ten būtų, Nojus jautėsi tikru vienišumo čempionu. Netgi YouTube kanalas tą patvirtino. Jo pirmasis reportažas buvo įkeltas... prieš mėnesį.
Vaikinas sumirksėjo nustebęs. Pala, rimtai? Jis sėdi šiame urve jau trisdešimt dienų?!
Deja, kad ir kaip stengėsi, jis nepajėgė atsekti laiko tėkmės. Prisiminė miegojęs vos du kartus... jei neskaičiuosime pabudimo prie bedugnės. Visas kitas laikas urve atrodė it paskendęs rūke. Viena diena nesiskyrė nuo kitos, tik skaičiai po YouTube filmais keitėsi. Deja, Nojus sekė skaičius tik retsykiais. Ir dažniausiai ne po savo reportažais.
Tos akimirkos, kai jis pasinerdavo į smulkmenų paieškas, ar išbūdavo vienoje vietoje nejudėdamas, stebėdamas grandines tarp bedugnių... ar gali būti, jog tos susikaupimo akimirkos trukdavo po kelias realiojo pasaulio dienas?
Nojus neprisiminė. Tačiau toks netikėtas skaičius jam pamėtėjo baugią mintį – šiuose urvuose jam trūko rimto stimulo. Stimulo, kuris leistų normaliai sekti laiką. Kuris neleistų užmigti – net jei tas „miegas“ vyko atmerktomis akimis.

Deja, įrašas jau buvo patalpintas ir Nojus nebegalėjo jo papildyti naujais kraupiais atradimais. Tačiau jis pasižymėjo viską užrašų knygelėje. Kitą kartą paprašys savo keturių ištikimų žiūrovų, kad šie tyčia pakomentuotų ką nors kiekvieną dieną – kad jis nepasimestų laike. Žinoma, toks prašymas atrodys begėdiškas, na bet ką padarysi. Nojus nebijojo egzistuoti visiškai vienas, tačiau mintis, jog trumpas užsimiršimas jam gali kainuoti mėnesius realaus laiko, atrodė šiek tiek kraupi. Jis nenorėjo prie to priprasti. Antraip vieną dieną užsižiūrės į plyšį tarp akmenų ir nė nepastebės, kaip YouTube subankrutuos...

* * *

Pypt Pypt!
„Dėmesio! Jums beliko 10% įkrovos! “

Tai buvo bene pirmas kartas, kai Nojus nuoširdžiai apsidžiaugė besibaigiančia įkrova. Metas buvo kaip reikiant pasikankinti ir papildyti taškų atsargas!

Besidarbuodamas kibirais jis vėl pajuto tą patį nerimą, tą pačią negerą nuojautą, kurios šaltinio taip ir nepajėgė aptikti. Kažkas buvo labai negerai su dabartine situacija, tačiau kas? Gal oro drėgmė pasikeitė? Temperatūra? Atsirado koks nors naujas kvapas?..
Jis stabtelėjo su kibirais prie pompos ir pasistengė suvokti nerimo šaltinį.
Hm... Regis, panašus jausmas apimdavo tik bepildant įkrovą. Ar tai reiškia, jog kažkas negerai su kibirais? Ar galbūt Nojus blogai jautėsi dėl to, jog pildė savo bedugnę suskystintais kažkieno kūnais?..
- Pala, o kiek aš išpyliau kibirų?.. - ūmai dingtelėjo mintis.
Jis tarėsi atlikęs jau penktą reisą prie bedugnės krašto – dėl to ir leido sau atsipalaiduoti bei susimąstyti. Dešimt kibirų vandens, kaip visada. Tačiau jo planšetė kažkodėl tylėjo. Ji taip ir nepaskelbė, kad įkrova buvo papildyta šimtu procentų!
Nojus skubiai čiupo planšetę ir patikrino pranešimus. Išties – jokio signalo. Gal jis sumaišė skaičius ir teišpylė aštuonis kibirus? Tokiu atveju trūksta dar dviejų.
Jis vėl pripildė kibirą iki viršaus. Pamėgino kilstelėti – šis pasidavė nė kiek nesiožiuodamas. Išties – įkrova dar nepapildyta. Antraip įsijungtų sadomazochistinis režimas, po kurio sektų Everesto režimas...

Taigi, Nojus užgabeno ir išpylė dar du kibirus.
Tačiau planšetė vis tiek tylėjo, neketindama pranešti apie šimtaprocentinę įkrovą. Negana to, kibirai vis dar neketino pereiti į apsunkintą režimą. Nojus vis dar galėjo abu lengvai pakelti. Dabar jis jau nebetikėjo apsirikęs. Čia vyko kažkas labai negero.

Jis užgabeno dar porą kibirų ir ištuštino juos į bedugnę.
Galop planšetė šaižiai pyptelėjo ir Nojus giliai atsiduso, jausdamas stiprų palengvėjimą. Na pagaliau!
Nusileidęs žemyn įliejo į vieną kibirą vandens ir išties – šis perėjo į apsunkintą režimą.
Tačiau kiek iš viso jis dabar išpylė? Dvylika? Keturiolika? Nojus tiksliai neprisiminė skaičiaus, bet įtarė, jog šios dienos darbas užtruko gerokai ilgiau nei vakar... ar užvakar. Matyt vakarykštis nerimas ir buvo su tuo susijęs – jis gerokai padaugino kibirų ir pats to dorai nesuvokė.
Tačiau kodėl staiga jų prireikė daug daugiau? Ar tai buvo toks padidintos galios efektas? Kuo daugiau galios Nojui, tuo daugiau kibirų į bedugnę?

Bet jei tai tiesa... tuomet tolimesnis panašus „žaidimas“ jam geruoju nesibaigs.