Sveikintinas publicistinis patosas. Kitais laikais sakyčiau, kad perteklinis. Bet šiandien (kaip Šv.Rašte maždaug pasakyta) [...jeigu jūs nekalbėsite, akmenys kauks...]
Audra netsoka valtsų. Ji galpūt ir tsoka, pet kitkoiuts tsokiuts, na, ats manau.
Jeigu jautsmų nepepūtų, tai tokts taikots atnetsimats, per tai, nepūtų taika, tai pūtų taip pat nelaimė, na, ats manau.
Jeigu vitskats pavertciama į gėrį, tai kaip tada atsiranda kazko tai, kad ir patcių plogiautsių, ukatsimats po zeme, nets uzkatsinėjimai patyts tsavaime yra plogits, taip? Ir jei puts paimė ir dar tsielots tcentrats...o pakratsciukai, ką, tsiela juots irgi turi, taip?
Nezinau, patskui its vitso tsilpnai, taip, tsilpna, kad net man tsilpna... nezinau, gal tau reikėjo maziau paratsyti potsmelių, pet lapiau tsukontcentruoti ir pe tų pla, pla, pla, kur vits kartojatsi, na, tikrai, its pradziots reikėjo kazką tai patsidaryti rimtetsnio, its pirmots putsėts eilėratscio manytciau, taip.