Alfonsai, pasirodyk

Tą dieną kaip visada tos trumpos braškių lysvės pildėsi sirpstančiomis uogomis.
Kriaušės  spindėjo saulėje,  tik keletas lėčiau sirpstančių kriaušių liko žibėti rausvu aguonų spalvos pilvu, bet saldumas jau matėsi plika akimi.
Prinokusios kriaušės apvalėjo ir  skubiai  įgavo vyno taurės formą.
Mylimoji šoko visatos proto pasiutpolkę.
Ji, tvirtai laikydama už rankų Našlaitėlę ir Karžygį, tarsi du mažus vaikus, drąsiai  žengė į Edeno sodą. Ji mėgo vadovauti, nes buvo atvira ir dora kaip baltas sniegas.
Edeno sodo sargas pažvelgė jai į akis ir Mylimoji  iškėlė rankas, parodė, kad nieko neslepia pažastyse.
Angelai, tupintys medžiuose ir saugantys nokstančias kriaušes bei dažantys braškes raudona spalva, džiaugsmingai sumosavo sparnais.
Keletas per smarkiai mostelėjo ir stačia galva krito į sodo smėlį, iškeldami į dangų beuodegius užpakalius.
Mylimoji iškėlė rankas, aukščiau dangaus.
“ Alfonsai, pasirodyk. Tu riebus, nes maitiniesi moterų svajonių mišrainėmis, saldžiai siurbi moterų viltis, tarsi pomidorų sultis. Gal tu ir žvakutes uždegi miegamojo tamsoje? Ne, tu neuždegi. Tu priverti neviltyje gulinčią moterį atsikelti ir uždegti tą žvakutę. Ar tu kada nors  pagailėjai besidžiaugiančios moterų laime blondines, kuri liepsnoja aistra šieno kupetoje? Tai tu išaukštinai nuodėmę tarsi žmogaus veidą Rembranto paveiksle. Koks tu galingas tarsi žiemos naktyje šiaurės pašvaistė. Kiek moterų tau ištiesė rankas, kada tu pakvietei jas į kelionę? O ar jos klausinėjo kokia tai kelionė? Kiekviena, įsikibdama tau į ranką, galvoja, kad tai bus tik  jos  svajonių kelionė. Argi ne tu dovanoji pigias žvakutes, pavadindamas jas meilės šventyklomis, o moterys už tai atiduodavo tau visą užgyventą turtą? Kiekviena moteris plauna tave ekologiškais muilais, tepa iš saulės pavogtais kremais, tave, kuris nevertas nė lauže sudegusios anglies dulkės. Atsitokėk. Tu supranti ką tu padarei toms, kurios  tavim patikėjo?  Gražuoles šviesiaplaukes tu lyg krabus sumetei  į verdantį vandenį ir išvirei grikių košę iš jų svajonių, vilčių ir meilės. Bandai mėgautis  badydamas košę aštriu žeberklu?  Nebijai keršto? Atsako? Prarasti gyvybę? Garbę? Nuoširdžią moterų meilę tų pavertei beverčiais  makaronais?
Davei viltį ir mes skridom virš realybės debesų?
Tai stebuklas – sutinku. Tu nugalėjai. Niekas kitas mums to negali dovanoti,  tik tu, Alfonsai, todėl tik kvailiai sako, kad tu išvilioji turtus. Ne, tai mes pačios juos atiduodam, už rojaus laimę, kurią tik  tu vienas, gali mums dovanoti.
Mes visada eisim paskui tave. Įveiksim visas žemiškas kliūtis, atiduosim  motinų, tėvų turtus, kad savo kūno grožiu išviliotume tavo dieviškus dvasinius turtus.  Mesk mus, nusidėjėles į bedugnę, kur mes ant aštrių granito luitų gausim sau galą.
Ką mums daryti? Kuo prisidengti: tu žavus, tu trumpomis kelnėmis ir baltais languotais marškiniais. Tu mūsų Visata, tu davei mums viltį. Kur mūsų viltis, Alfonsai??? ”
“ Tai tu tas Alfonsas? ” Karžygys kalbėjo lėtai pro dantis, bijodamas išlaistyti alaus putas.
Mylimoji paleido iš rankų Našlaitę ir Karžygį. Jie lyg  tuščios taros pilni drobiniai maišai sukrito po nokstančių kriaušių medžiu.
Moteris, neabejotinai turinti trečią akį, mostelėjo tarsi nukratydama vabalą, įstrigusį tarp pirštų.
Žmogaus figūra, kurią slėpė serbentų krūmas, ištiesė raudonas tarsi ištrauktas iš burokėlių rankas,  praskleidė juodomis uogomis aplipusias šakas ir visi pamatė kresną šviesiaplaukį blondiną auksiniais, blizgančiais dantimis, moteris nuginkluojančia nugalėtojo šypsena ir rudas niekada nesumelavusias akis.
“ Alfonsai, ar tu užsiimi Alfonsų veikla šiuo momentu? ”
Vyras pažiūrėjo į dangų, pažiūrėjo į žemę ir nusišypsojo, atvira auksinių dantų šypsena.
“ Man jau penkiasdešimt buvo…Kuo aš dar galiu užsiimti? Tai pelninga. “
“ O pinigais kiek? ” grėsmingai prisimerkė Karžygys.
“ Ne viskas pinigai. Man moterys pirmiausia mano karjera. Namas. Sodas. Senyvi uošviai, svetimi vaikai bent penki. Darbo įrankiai, minkštas pledas ir plati lova. Slepiu savo vidų nuo moterų, jos slepia nuo manęs pinigus. ”
Karžygys pamerkia Mylimajai akį, iš už nugaros ištraukia nuogą kardą ir kyšteli Mylimajai.
Mylimoji godžiai griebia aštrų kardą, ir su duria plikagalviui garbaniui.
Alfonsas, su kraujuojančia žaizda krūtinėje, krenta sodo žolėje.
Našlaitėlė, nesėkmingai bandžiusi gležna ranka sulaikyti kardą,  klaupiasi šalia mirštančio kūno ir verkia.
“ Kodėl tu manęs nepastebėjai? Meldžiausi tau, norėjau atiduoti tau visą savo turtą, o dabar, ką man daryti? Manęs niekas taip ir nepaims į globą? ”
“ Varyk jam iki rankenų ir nuo manęs pridėk.. ”  Išlemena Karžygys, jis bijo kraujo., bijo savęs, bijo stiprių moterų.
“ Visiems Alfonsams taip bus”. Pasakė Mylimoji ir iškelia debesų link kardą.
Staiga Alfonsas pakyla ir apkabina Našlaitėlę per pečius.
Jo rankose gundančiai prisirpusi, vyno formą įgavusi, kriaušė.
“ Kiek ten sakei atiduosi? ”
Jis žavus . Jis amžinas ir nemirtingas.