Jausmų vasara

Apniukęs dangus, lietaus lašai, nedrąsiai barbenantys į palangę, šelmis vėjas, išdykaujantis klevų lapuose, nuteikė svajingai nuotaikai ir panardino į vasaros prisiminimus.
    Įnikau skaityti knygas. Dalelę vasaros praleidau Kornvalyje, kur su knygos veikėjais išgyvenau įvairias patirtis: skaudžius prisiminimus, išsiskyrimus, sunkiai priimamus sprendimus. Viską, kaip ir realiame gyvenime. Tik knygose pabaiga dažniausiai laimingai susiklosto. Tada atsikvepiu lengvai ir pagalvoju, kad galiu laimę rasti Vasarą Kornvalyje.
    Teko patirti ir Truputį saulės šaltam vandeny. Su knygos herojumi išgyvenau nuobodulį, susidomėjimo praradimą darbu ir pomėgiais, ir netgi mylimu žmogumi. Teko bėgti ieškoti atgaivos į provinciją. Be abejo, kartais pakeisti aplinką yra puiki išeitis. O jei dar sutinki naują meilę! Ach, reikėjo ten ir pasilikti, nes, grįžus į Paryžių, „netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny... “
    Taigi, neriu į jausmų vandenyną gilyn, todėl su Arbatos plantatoriaus žmona keliauju į Ceiloną. Kartu su ja klajojame po apylinkes, atrandame paslaptingų dalykų: dulkėtą skrynią su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugusį nedidelį kapą... Jaunoji žmona dar nenutuokia, kas jos laukia po gimdymo! Patenku ir aš į kupiną paslapčių labirintą, bandau painiotis iš jo, lydima ir meilės, ir sielvarto, ir džiaugsmo. Po ilgos kelionės knygos puslapiais, išaiškėja tiesa. Vėl lengviau atsidūstu, nes viskas gerai baigėsi. O kur toliau? Pradėjus keliauti, nesinori sustoti.
    O toliau – į Belgraviją – skandalų ir paslapčių kupiną istoriją, nutikusią XIX a. vidurio Londone. Patenku į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – „vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje. “ Kas galėjo numatyti pasekmes po puotos susiklosčiusių nemalonių įvykių, kurių dalyviais tampa daugelis žmonių. Ir vėl paslaptys, intrigos, nuoskaudos... Jie norėtų paslaptis palikti užmarštyje.  Bet, praėjus 25 metams, išryškėja tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Taigi, mano istorinė kelionė, prasidėjusi 1815–ųjų birželio 15-ąją Briuselyje, užtruko netrumpai, bet tiek, turbūt, reikėjo, kad išaiškėtų didžiosios paslaptys.
    Pagyvenus aristokratišką gyvenimą, naudinga pagyventi ir paprastą, todėl nusprendžiau pakeliauti nedrąsios, paprastos moters gyvenimo keliu, „kuri dažniausiai elgėsi taip, kaip iš jos buvo tikimasi ir kaip buvo patogiausia. “ Ir aš kartu su ja leidžiuosi nežinia kur, nežinia ko... Bet - gi žinom – vedamos smalsumo! Čia jau kvepia nuotykiais ir suintriguoja dar labiau.
Kaip verta kartais pakeisti aplinką ir atrasti save iš naujo naujoje vietoje! Ir pirmą kartą gyvenime sušokti Laikrodžio šokį...
    Sekmadieninis lietus toliau ramiai lynoja, pro langą dvelkianti gaiva nuteikia romantiškai nuotaikai, ryškiai žaliuojantys medžiai skleidžia vasarišką nuotaiką...
    Ir aš su knyga keliauju po Lietuvą, nes jos herojė gyvena Lietuvoje ir „ visą gyvenimą buvo tarytum lėlė kitų rankose“. Bet ji atranda drąsos ir ryžto keistis, ieškoti laimės būti savimi. Kaip jai seksis ir kada matuosis Geltoną suknelę – dar sužinosiu. Skaitydama pagalvojau, kaip gera skaityti lietuvišką romaną! Kiekvienas sakinys toks pažįstamas ir širdžiai mielas!
    Na ir, ko gero, savo vasaros skaitinius baigsiu Likimo reveransais? Teks susipažinti su grafu, o tai baigsis kažkokia pagunda? O-jo-joi! Neskubėsiu. Tegu kuo ilgiau ši intriga išlieka paslaptyje. Be to, ir vasaros dar visas mėnuo...
    Šiltoji, žalioji, žydinti vasarėle, ir kur taip skubi?