Uogautojos

Miškas džiūgavo gavęs saulės spindulių po lietaus, griaustinio ir žaibų audros.
Išgąsdinti beržų žirgeliai tirta į šluotas ir vantas susipynusiose verksmingose šakose.
Reto mažumo paukšteliai tuštinasi, siūbuodami ant plonesnių nei asilo plaukas šakelių.
Uogautojų metas. Rytas be kavos, pintinės po kaklu ir liemenukais nesuveržtos krūtinės.
Dočkutė tupiasi prie mėlynių spirgais aplipusio krūmo.
„Sakyk kodėl manęs niekas nemyli?“
Mano mylimoji pakelia akis nuo eilinio tuščiai nurinkto krūmo ir atidžiai stebi Dočkutės išlenktą skausmo nugarą.
„Kas valdo pinigus, tas valdo orkestrą. Man motina dar vaikystėje taip pasakė. Stovėjom pliaže ir motina sako: – Matai ten laivas plaukia? Kiek daug gražių žmonių vaikšto ir geria šampaną. O dabar apsidairyk aplink: nei vieno gražaus žmogaus geriančio šampaną. Va, ką reiškia pinigai.“

Kur praėjo Mylimoji ten uogos neras nei kita moteris, nei vietinis paukštis.
O kam tiek uogų? Tam, kad susirinktų visa šeima ir, pasėmę saują uogų, maitintų iš delno kitus šeimos narius. Valgis vienija. Taip primaitinti jie kuria turtą atskirai kiekvienam ir deda į bendrus namus.
„Aš niekada nieko nemylėjau. Nežinau, ką reiškia mylėti.” – pasakė įsikabinusi į krūmą Mylimoji.
„O aš tekėjau už turtingo.“
Dočkutė bandė šypsotis. Pro jos mėlynas akis praslinko visas gyvenimas ir jis vyko tik virtuvėje, ūžiant dujinei, čirškant aliejams keptuvėje, sunkiai krentant į šiukšlių dėžę gyvatiškai judrioms bulvių lupenoms. Virtuvėje ir miegodavo, tiesiog ant stalo sukryžiavusi rankas.
Įėjimas į miegamąjį prilygo sekmadieniam ėjimui į bažnyčią. Tik po šeštos valandos, tik su baltais rūbais, tik stipriai sušukuotais plaukais. Iki šiol prisimena lyg sapne kvepiančią, šiurkščią pagalvės medžiagą. Dieve mano, viską užmiršau... Dočkutė prisiminė tuos senus laikus ir pajutusi praeities nostalgiją išspaudė ašarą ir sutraiškė tris prisirpusias uogas, kurios aptaškė jai veidą.
Kaip seniai taip buvo...
„Galiu tau padėti. Psichikos seansą pravesiu. Nori?“ – Mylimoji palietė jos petį.
Dočkutė palingavo galvą.
„Papasakok apie vaikystes traumas. Kokias prisimeni? Baudė tave tėvai?“

Dočkutei dešimt metų. Medžioklė. Mergaitė sėdi po aukšta pušimi, tiesiog ant spyglių ir tyloje laukia tėvo.
Prieš jos akis driekiasi smilgomis ir sodria smaragdine žole apaugusi įkalnė.
Pradžioje ji pamato rudą stirnos galvą su vos prasikalusiais ragais ir didelėmis išsigandusiomis akimis. Atsargiai, lyg bijodama paliesti žemę, šokinėjo netvirtomis kojomis žolėje ir artėjo prie įkalnės viršūnės. Tuojau ji dings už kalvelės, beržyno šešėlyje.
Dočkutė atsisuka. Tėvas taikosi į smaragdinėje žolėje įstrigusią, jau pasiekusią įkalnės viršų stirną.
Šūvis ir stirna akimirksniu pašoka.
Toliau ropščiasi dar stipriau, kabinasi net taškosi smėlis iš po kanopų. Atrodo lyg niekur nieko neatsitiko.
Tėvas nuleidžia šautuvą.

„Nieko neprisimenu” – pasakė Dočkutė.
Dvi moterys renka uogas.
Dočkutė išsitraukia skardinę ir geria.
Karšta.