Vyrai dirbo „ Elnio“ fabrike

Leo galvojo apie savo draugą.
Prieš mėnesį jie abu įsidarbino odų fabrike.
Ryte jiems eiti į odų fabriką, vežioti odų prikrautus vagonėlius, stumti iš visų jėgų ir vakare, sėsti į autobusą ir važiuoti namo.
Draugas visada šalia. Stumia vagonėlį pakrautą šlapiomis rudų karvių odomis.
Toks smulkutis, geromis mėlynomis akimis, įsirėžęs stumia tuos  sluoksniuotų odų pyragų vagonus link apipjaustymo cecho stalų.
Dvi neperskiriamos draugės šviesiaplaukė ir storalūpė brunetė dvi jaunos raudonai dažytomis lūpomis merginos, aštriais tarsi britva peiliais apipjausto odas nuo kabančių odos atliekų. Dirba greitai, peiliai žybčioja cecho prieblandoje. Jos tokios jaunos, kad nenuleidžia akių nuo aukšto, vyriško veido Leo ir jo smulkaus, stipriomis rankomis draugo, lengvai stumdančio pusės tonos odų vežimą tarsi mėsos gabalą iki raudonumo įkaitintoje keptuvėje.
Šviesiaplaukė, skara surištais plaukais, vos galinti paslėpti po languotais marškiniais krūtinę, ruošiasi prakalbinti bernus, bet vis atideda. Nedrįsta pasakyti:
„Noriu su tavim būti pora. Eiti centrine miesto gatve ir sakyti visiems: tai mano draugas, mes pjaustom odas ir jis mane išsirinko iš visų. Patikau aš jam, nes esu gražiausia. Galvojat jis iš karto mane pastebėjo? Jokiu būdu. Matė, rijo mane savo žvilgsniu, ilgai prie manęs nepriėjo, nors mačiau kaip jis godžiai apžiūrinėja mano specrūbus. Mano kojinės žalios, ilgos, nepermatomos, iš Lenkijos parvežė. Pastebėjo. Mirksėjo akimis. Kodėl vyrai susižavėję moterimis mirksi abiem akimis iš karto? Įsimylėjo.  Pati priėjau ir sakiau: “ Tu geras. Ar aš tau patinku? Gal tu nori su manim eiti per centrą ir didžiuotis, kad eini su manim? ”
Negirdėjo Leo šviesiaplaukės kalbos.
Ji nusiplėšė skarą ir liko vienplaukė ir tada paklausė:
“ O tu norėtum įsikibti man į nugarą? Gal tu norėtum eiti į parką ir bučiuoti mane iki kraujo? Kramtyti mano lūpas? O gal tu nori susitikti su mano motina?. Pasakyčiau, kada ateiti, nes ji kartais ilsisi ir geria. Ji labai gera mama, tik kartais pavargsta ir ilsisi. “
Leo nieko neatsakė.
Mergina sugrįžo į savo darbo vietą ir mostelėjo peiliu. Jos nupjautos odos gabalėlis  nulėkė per visą cechą, ir krito į vonią, kur mirko rudos odos ir dvokė chemija.
Leo vengė priartėti  prie jos, nes ji švaistėsi peiliu.
Po pietų, ketvirtadienį smulkutis draugas siauru koridoriumi stūmė  triaukštį vežimą su odomis į apipjaustymo salę.
Ėjo pirmas.
Paskui jį Leo stūmė dar aukštesnį vežimą.
Pasirodė mergina, mosuodama prieš Leo veidą peiliu, aštriu kaip britva.
“ Ar tu eisi su manim į centrą, ar ne? Nori įsikibti man į nugarą? ”
Niekas nepagalvojo, kad Leo iš pykčio pastums vežimą link merginos. O jis pastūmė.
Mergina spėjo atšokti.
Vežimas, lėkdamas visu greičiu,  pasivijo mėlynakį draugą.
Vaikinas, deja, nespėjo užšokti ant kito vežimo ir odų prikrautas Leo vežimas stipriai prispaudė kairę koją, kuri pateko tarp dviejų vežimų galų.
Storalūpė brunetė atsiklaupė ant kelių prie gulinčio smulkaus sudėjimo odų vežimų stumdytojo ir švelniai, tarsi sėdama aguonas, nuvalė nosine jam kaktą. 
Ligonį išvežė su greitąja, ant kurios buvo parašyta „ Veterinarinė“.
Šviesiaplaukė prisiartino prie Leo. Peilio jos rankose nebuvo.
“ Tu niekada neisi su manim per centrą, o galėjom”
Leo nieko neatsakė. Kišenėje jis spaudė merginos apipjaustymo peilį.