Mokymasis vaikščioti

Mano vaike, klausykis dabar neskubrių ir mažyčių
vabzdžių žingsnelių, sustingusių gintaro inkliuzuose –
kokie tikslūs, preciziški, kokie subtilūs ir švelnūs
judesiai skorpiono, šokančio valsą su savo auka.

Sustingdyti laike atgyja žalio vabalo žingsniai,
aidintys plačioje gintaro menėje,
o vorai, kokie gi gražūs vorai,
bėgantys tarsi lietūs kaštonų laja,
laibomis kojomis šokantys tango savo voratinklių
plonybėje, jaučiantys kiekvieną krustelėjimą, vėjo šiurenimą.

Kokie kerinčiai žavūs rudieji tarantulai,
jaučiantys širdies būgnelio nuolat mušantį ritmą,
didumo sulig plaštakomis, kurių pirštai nervingai barbena į stalą,
vienodu ritmu, bėgiodami per ilgus palangių rojalius.

Klausykis įdėmiai, galbūt jau iš žingsnių gali atpažint mažą skruzdę?
Kokie smulkučiai ir greiti žingsniai tos, kuri skuba iš skruzdėlyno,
ir kokie sulėtėję ir sunkūs žingsniai skruzdės,
kuri grįžta į jį nešdama savo šapelį ant nugaros.

Šiam mieste juk kiekvienas neša po savąjį šapą,
o tie, kurie neneša, greitai prašampa smėlėtuose laiko
kauburiukuose, vėpūtiniuose ar aukštoje žolėje.

Ir tu šitaip mokykis vaikščiot, statyti pėdas, kad nė
vienos skruzdėlės neužmintum.
Klausyk, ar girdi, kaip traška ateinančiojo žingsniai?

Tai laikas.

Jis išmokys tave vaikščiot mėnulio pjautuvo briauna,
įtemptu lynu, kojas statyti atsargiai, priešintis žemės traukai,
kuri dar gyvą bando praryti, įsiurbt savo tylinčiom lūpom.

Mokykis vaikščiot iš laiko. Iš laiko mokykis bėgti.
Ilgų distancijų ruožus su kliūtimis, (k) liūčių ruožais.

Laikas – laše sakų įklimpęs vabzdys maldininkas.
Kartais taip nori, kad bėgtų greičiau, o jis sau nepajuda,
Rodos, amžiams įkliuvęs inkliuzo sakų lakume,
prabunda staiga ir vėl ima bėgt, greitesnis už skruzdę,
kaip kraujo ar prakaito lašas...
Ar girdi jų žingsnius?

Koks gražus ir amžinas jų bėgimas...

Šitaip kalbantį Tėvą regėjau, ištuštėjusioj žaidimų aikštelėj
giliomis savo akimis nekantriai stebintį, kaip jo vienatinis sūnus
ima žengti pirmuosius žingsnius
link ešafoto...