sūri_ašaraMuzika, ginčai, šis tekstas, kurį paprašė parašyt, ana daina, kurią sugrojau prieš valandą, ir dar ta matematika, kurią nekęsdama pradėjau įsimylėti.
Gavau, tikrai, prisipažinsiu, pakankamai brūdo, kurį sugėriau gana sparčiai, lyg norėdama neišsiskirti iš šių žvėrių bandos, arba, kad vėl netektų parodyti savo blogų subtilybių, aš nutilau.
Štai toks nepastovumas, kuris neleidžia nurimti.
Bet padeda durklus užsimiršti.
Tai yra mano silpnoji vieta.
Vėl abejoju ar..
Kito žodis, pasakytas visai be tikslo, ar intencijos mane paveikti, tik pajuokauti.
O gal tai buvo tik žodinis išsireiškimas?
Aš vėlgi apsiašarojau..
Bet ar, gėda, dėl to turėtų būti?
Negi, čia tik aš tokia, „kitokia“, kad nieko nebesuprantu?
O kas, jeigu nežinočiau, kad gyvenimas egzistuoja?
Ar bijočiau to, ką dabar žinau, ar tai, kad bandyčiau jį įkeisti į ko nors kito?
Kaip taip, jei savimi tikėti yra egoizmas.
Išeiti savo noru – egoizmas.
Pareikšti kitokią nuomonę – egocentriškumas.
Pasityčioti – sarkastiškumas.
Įžeisti. – Juk tai savotiška kritika!
Tad priimk ją, jeigu dar neskauda!
O kaip taip, įsimylėti vyresnį, nei pati, – tai psichoterapijos tau reik, vaikel!
O kaip be tikslo gyventi?
O kas tai?
Gal tai, išvis, negyventi?
O gal reikia suplanuoti jau pabaigą?
Silpnoji vieta – tai kitoks orgazmas, kurį aš pajaučiu, kai bijau.
Ligi dangaus, man žmonės nepadėjo tatai suprasti:
Vis dar sako, kad aš nenormali.
O juk, taip būna, kad nė vienas, net niekas iš jų nesupranta!
Tai tik empatijos trūksta mums..
Kas, išvis, tas niekas?
Oi, aš jau likau viena.
Masinės kultūros užkrėstus, lyg ligonius – žmones, aš stebiu.
Jie tokie pilki, ir pikti.
Ir suirzę, maištaujantys, o dar kerštingi.
O man jie dar drįsta sakyti, kad:
– Čia tu tai sergi!
– Tai tau čia reik pagalbos, vaikel.
– Tu esi kitokia, dėl to tu esi nesveika.
– Tu esi netinkamas produktas.
– Tavęs niekas nenorės naudoti, dėl to tave tik išnaudoja, vaikel.
– Vaikel, pažėk į kitus. Ar jie taip elgiasi kaip tu?
– Niekam nerūpi tas tavo menas, tu čia išsigalvoji, kad kažkam tu rūpėsi.
– Ar tu bent matei, kokie tie baisūs menininkai, jie dar ir nieko neuždirba.
– Manai, tau pasiseks?
– Vienam iš šimto tūkstančio?
– Tikrai tu keistuolė mergaitė..
Ir ką man į tai atsakyt?
O mes gi visi kūrėjai. Turim jausmus.
Tasis žmogus, kalbėjęs aukščiau, yra ne kas kitas, bet egoistas.
Iš ko bent nepasimokysi, bet nuliūsi, tai yra nuo tų, kuriems dar kažkiek rūpi.
Tai mano silpnoji vieta.
Nes man taip pasakė vienas toks keturiasdešimtmetis.
Jis man padėjo suprasti, kad tu, o tuo tarpu ir aš, esame jautrūs bei pažeidžiami.
Paprasčiausiai kiti tai slepia, norėdami pasirodyti „protingesni“, „stipresni“ bei „suaugę“.
Bet realybė, kurioje kalbamės, matomės, parodo visai ką kita.
Kurie tai daro, (internete ar gyvenime), ir nepadeda kitiems būti „jautriems“, tie tegu paskęsta savo neapykantoje, ir išlieka tais pačiais.
O mums jų nereikia.
Greitai jau nieko nebebus, liks tik išgyvenimai, patirtys ir jausmai.
Greit viskas keisis ir grius.
O jie liks.
Už paraščių.
