Betgi betgi neskubėkim, Šklėrių Želigovski

- Nusišneka, senatvė gi, - išgirstu kažką tariant, tačiau net neįtariu, kad taip apie mane. Gali būti, jog taip todėl, kad tik po daug metų atsiminiau save Šklėrių vieškelyje į Kabelius kaip Želigovskį, bet va anas paveiksliukas atgijo atmintyje, sukruto, pasirodė esantis ir nors ne sapnas, bet niekur nenudingęs. Kodėl? Mąstau, kažin ar neatsiminus jo, taigi paveiksliuko Šklėrių vieškelyje, ar tai reikštų, kad mano brandoje šis reikalas ne daugiau kaip niekis, tačiau šį kartą atsitinka taip, kad jo lyg ir nėra, o iš burnos į ausis it staklės audžia.     

Susikaupiau,
kad kuo jautriau
apvaikščiočiau visatą kuriančius dievus.
Poe (poezija), prigludus prie kaktos,
lyg šypteli, it sako,
kad geriau, deja, padėti neįstengus man,
nors rūpesčiai kaip kas nutiks toliau
ligi šios dienos jos neapleidžia.
O Pro (poza), kaip įprasta,
laiminga savimi -
ne akmenėlis,
bet kaip akmenėlis,
tokios ramybės netgi maldoje nebūna.
Abi jas suprantu,
kaip joms nelengva man įteigti,
esą, palik klajones, valkataujantis Prany,
sugrįžk atgal į žmogų
ir tik tuomet, tik pagal jį matuok ir užmačias savas.
Štai abėcėlė Žodžiui,
natos - Muzikai
ir kažin, ar bereik daugiau,
juolab, kai Pajauta ir Protas
meistrystėmis netingūs patarnauti,
o ir žmogus joms, regis,
tarytum kalvė būtų...

  Netrukus pasijautė, kad ne tik aš tokią muziką savo ausyse girdžiu; ją ir dievybės girdi. Antai! ir Pro (proza), nusitvėrusi už ausies spenelio ją timpčioja ir taria:
  -Nagi, nagi tarstelėk dar kartą apie kalvę, - tačiau nelaukusi mano paramos, pati pasikartojo: o ir žmogus joms, regis, tarsi kalvė būtų.
  Nei galvoje, nei sieloje, o ir visame Savęsp (i) tuokart nebuvo tuščia. Manėsi, kad  iš ten gebėčiau dar jautrių dalykų per žodį nemenkai iškalbėti, bet... bet gražus dangus, Martynai, tačiau žvelk, matyk, suprask, kad būdama arčiau pajautų ir proto, šį katrą iniciatyvą pašnekesiui surežisuoti nesikuklindama pasiėmė Pro. Tokią ją suprantu nuo išgirsto jos sakymo:
- Neįtikėtina. Beje, iš kur tai? Jaučiuosi it kalvėje esanti. Greta priekalo, beje. Ir todėl stop, stop, žmogau. Nesumanyk  meistrystės reikalui mane ant priekalo kilstelėti. Ne, ne, ne! Betgi išbraukti tokį aiktelėjimą iš pamąstymų irgi nebūtų protinga. Kalvė žmoguje? Hmm... Kažin ką apie tai pasakytų Vidinis?
  Vidinis?
  Apie jį kažkodėl atskirai nei kalbu, nei mąstau, bet atrodytų, kad tokiam reikalui netgi ir menkesnio poreikio nebuvo. Bet dabar gi...
  - Netgi atidžiau apsižvalgyti apie save nebuvo reikalo? Giedok toliau. Bet kas iš tokios -tfu! tfu! - giesmės, jeigu ji kaip bezdalas. Ir, beje, tik sau, bijantis, kad kiti net kvapo nepajaustų, - pakalbėjo Pro (proza), o netrukus it iš poterėlio (maldos): - Suprantu, žmogau, kad užstoja laikas, kuomet ne saviveikla, o pati būtinybė verčia surinkti mus, išsimėčiusius po visas pakampes į krūvą (kad ir  Šklėriuose) ir aiktelėti prisikėlusiųjų švente. Taip taip, susirinkti iš visur PRISIKĖLUSIŲJŲ ŠVENTE. Man, Prany, buvo smagu išgirsi iš tavo pajautų, kad, girdi, esi Šklėrių kelyje į Kabelius, kad esi Želigovskis.
- Betgi, betgi...
- Betgi, betgi neskubėkim, Šklėrių Želigovski, kad ir kaip greitai norėtųsi tai apvaikščioti tikrove...