Šklėrių Želigovskis

Nedažnai pasitaiko, kad bent kiek sunerimęs vaikštinėčiau po savo mirtį, bet štai tyčia ar netyčia atsivertė užrašas pažymėtas 2016 - 04 -17 data, o jame taip:
„Labas vakaras. Pamačiau, kad Jūs paminėjote mirtį. Aš vėl pabandžiau patikrinti. Ir  vėl man gavosi, kad Jums liko 8 metai. Aš niekam nesakau apie savo šamanišką (labai retai, tik kritišku atveju) veiklą... „
  Ir vėlgi ogi  jokios baimės nebūta, o šį kartą netgi šyptelėti bandau. Tai todėl, kad paregiu save palaidotą, nes anie aštuoni matai jau praėję. Tariuosi, kad  turiu teisę būti  mirusiųjų sąraše ir pagyventi savo paties mirtyje. Sakysite, kad  tai labai  kvaila. Gal? Bet visgi imuosi parašyti kažką, nesuvokdamas ką. Pradžia  gi išrodo  taip:
Nelaukta,  netikėta,
tačiau šiandieną - op!
aš Želigovskio vėliavą keliu,
nei karto jos nematęs,
net negirdėjęs, kad tokia yra.
Ir vis dėlto, kuomet poezija,
dar vis didžiulė mano sielai prabanga
neliūdna, kad velkuosi
iš  paskos toli.

- Tėvuli,  laba, -
ištariu į tuščią dangų, -
ir regisi matau
kuomet iš nieko
žiupsneliais kurias pilnatis.
Apie Visatą nekalbu,
nors ji dar vis kelionėj į  save,
nors ji dar vis - atrodytų -
sumaniusi ir Dievą savimi
bent jau kaip veidrodžiu aprėpti.

Ne paslaptis, beje,
jog įniršis įspėt numanomus dievus
mane dar vis kaip mažą vaiką
krūtimis motulės peni -
kažin kiek daug dar būsimo
susitalpins begalėje erdvėj
ir kažin ar neprabangu
įteisinti save mirty į nieką?

  Po kažkiek užtrukusio laiko paskutinę eilutę išgirstu truputį kitaip, o būtent:
„ir kažin ar neprabangu
mirty save įteisinti kaip nieką. „

  Man pačiam neatrodo, kad tai verta didesnio dėmesio, tačiau tikra, jog atsiminiau tolimą vaikystėje paliktą laiką, kai nuo ėjusių iš paskos kelių moterų į priekį šoktelėjo Antosė Mazgelienė (karaliaus) ir abejomis rankomis įsikibusį į mano, dar vaiko pečius (petelius) laikė juos ir sakė:
  -Nelinguok, nebanguok, nekrypuok, Želigovski. Būk tiesus.
  Būtent ši, atrodytų, menkutė kaip jonvabalio ugnelė atmintis dabar stabdo mane neskubėti nors šis dalykas man toks mielas, kad... Žvalgausi aplink save, prisėdęs prie kompiuterio, bet jo neregiu. Aš Šklėrių kelyje į Kabelius, aš Šklėrių Želigovskis.