Drugelis

Laike,
Subraižytam žmonių –
Kiek dūšių –
Tiek ir veikiančiųjų –
Sėdžiu ant šiandienos ribų,
Į ateitį žvelgiu
Tartum į upę ir galvoju.

Didingai teka erdvėmis –
Jąsias taipogi nudabojęs,
Sudėjęs vektoriams kryptis... –
Esmė į prasmę lyg rytojus

Sėdas šalimais pasėdėt
Lyg papipkautojas iš lėto,
Imasi aiškint – ką turiu daryt... –
Bet palengva... kad neskubėčiau...

Kaip supernovos plieskias –
Normalu,
Bet aš – žmogus
Tartum nenusakytas...
Jei viename – aibė minčių,
Tai mano visumoj –
Lyg vandenį nešiojęs rėtis...

Kiek tvėręs, vėl karais braukiu,
It pažangą tik griaudamas sumoju... –
Tik raudos, žodžiai, pažadai –
Tartum grafytis ant sienų užmirštų –
Į sąmonę kas likę sudėlioju...

Būtis manoji
Tarp dviejų
Lyg savaiminė neišvengiama toj upėj –
Protas-drugelis sparneliu lengvu
Tarp dydžių laviruoja,
Nebodamas,
Kad gali būt suplotas.