Tikrų draugų Susitikimas

Ryte Leo iššovė paskutinį šovinį iš nuomojamo šautuvo ir pagaliau užmigo.
Jūrka stovėjo keturpėsčia ant vandentiekio bokšto stogo  ir rytinis vėjas trumpais gūsiais pūtė jai į užpakalį.
Tokio jūros vėjo Jurkos užpakalis dar nebuvo pajutęs.  Gal tik tada kada ji gulėjo girtame kūne girta siela pozoje po kunigo Kazimiero mašinos išmetamojo vamzdžio skyle ir, taksistu laikinai dirbantis kunigas, pagazavo, o, įkvėpusi išmetamųjų dujų, Jūrka pagavo kaifą.
Išgirdusi šaudant, o ant vandentiekio stogo garsai skambėjo ryškiai ir realistiškai.
Jūrka suprato, kad reikia pjauti kiaulę, darinėti, svilinti ir ruoštis šventei.
Kazimieras atlaikė pamaldas, smarkiai kentėdamas nugaros skausmus.
Išgirdęs šūvius jis pasimeldė už Jūrką. Buvo įsitikinęs, kad ji jau nušauta, o Leo ją apskalbia, uždeda pėdkelnes, ir neša į “ Raudonosios vėliavos “ redakcijos patalpas pašarvoti. Kazimieras išsivyniojo saldainį ir su neslepiamu malonumu ėmė čiulpti. Keletas senai religingų moterų irgi čiulpė saldainius.
Laikraščio redakcijos patalpos buvo labiausiai tinkamos pašarvoti  vienišoms žurnalistėm- redaktorėms. Buvo suolelis vienišų moterų vaikams susėsti ir, paskutinį kartą pažiūrėti į nušautos kūną.
Redakcijos patalpas aplankydavo religingos tiesos nešėjos, čiulpiančios saldainius.
Kaip tik ir dabar į patalpas atsargiai renkasi nešančios rankose religinius saldainius moterys.
Jų tiek daug, kad Jurkos kūnas, kaip netelpantis - skubiai išnešamas. Braunasi pro kramtančias saldainius moteris.
Redakcijos virtuvėlėje ant stalo, šalia putojančio virdulio, Jūrka kaip tik telpa visu ūgiu.
Kazimieras braunasi į redakcija, aukštai pasikėlęs sutaną. Rankomis laikosi už skvernų, todėl niekaip negali išdalinti citrininių čiulpininukų religijos senbuviams.

Leo prabunda. Prie jo pasilenkusi žmona.
“Kas? ”
“ Sigis atvažiavo” paslaptingai sako žmona.
“ Kur kunigas? ”
“ Leo, aš čia, kaip sakei: prisigėriau. Laukiam”
Tada Leo atsisėda patogiai, smakrą paremia pilvu.
“ Kur mergos? ” plačiai apžiūri saulės nušviestą  namo kiemą.
“ Paskambink, pakviesk” - pasiūlo žmona ir jau nori eiti atnešti saldumynų.
“ Tu nežiūrėsi. “
“ Kaip tai aš nežiūrėsiu? Atvažiuos mergos, o aš nežiūrėsiu? Tai ką man iš namų išeiti? ”
“ Ne. Mes tau nerodysim mergų”

Prasidėjo filmas apie grupę “ SLADE” . Ekrane tarsi sliekai vaikštinėja, šokinėja muzikantai.
“ Mes irgi tokie buvom” džiaugiasi atsiminimais Kazimieras
“ Tokie nebuvom, nesakyk”
Kazimierui taip saldu, kad mes kažkada buvom tokie sliekai ir klausėmės geros muzikos, kurią dabar vaikai ir anūkai klausosi.

Leo užmiega čia pat, skambant muzikai.

Jūrka guli su pėdkelnėm ant redakcijos virtuvės stalo. Pėdkelnės su kaina. Didelė kaina nubraukta ir parašyta mažesnė. Jūrka geria kavą su pienu. Pienas karvės, kokias piešdavom rusų kalbos pamokoje ir ta, geltonplaukė advokato žmona, linguojanti sportine krūtine, tas karves plėšė į gabalus.
Religinė visuomenė, vadovaujamo Kazimiero, renkasi virtuvėje vyniodama iš celofano čiupa, čiupa.
Kazimieras laimina dar vieną čiulpinukų dėžutę ir religiniai fanatikai bučiuoja jam rankas.
Jūrka mato, kad jos pėdkelnes baigia suplėšyti moterys turinčios aukštus religinius idealus, pareikalauja naujų pėdkelnių.
Virš Šiaulių pasirodo malūnsparnis ir leidžiasi link redakcijos stogo. Lakūnai išmeta paketą su nukainuotomis pėdkelnėmis į redakcijos kiemą.
Jūrka matuojasi naujas, bet nupigintas kojines, demonstruoja Kazimierui, kuris rūko, žiūrėdamas pro vonios duris ir negali atsistebėti pėdkelnių įvairove.

Leo prabunda, kada jau tenka atsisveikinti.
Jis, kaip niekada susikaupęs, nemigos išbalintu veidu.
Apsikabinam.
“ Per savo gyvenimą nedaug turėjau tikrų draugų. Toks aš žmogus. Tikri draugai tie, kurie nepalieka”
Jis vos stovėjo. Neleido žmonai jo paremti. Vargas vienas.
“ Laikykis” pasakė jis išlydėdamas.