...ir vėl apie karą ir 666...

Dar prieš šitą beprasmį karą,
šiltą ir padorų vakarą
krito į mišką meteorai karšti,
o su paskutiniais spinduliais
ir mintis galvon įsikėlė,
todėl parašiau eilėraštį, 
apie baltai žydinčią gėlę.

Atsisveikinęs su mingančia
diena pasvėriau plunksną ir sielą
su giliai slėpta gėla ir kančia,
o aukščiausio teisėjo meldžiau
atskleisti mitą, kurį tik Jis supranta –
kas su žmogumi atsitinka,
jei tas ne dviratį, o dinamitą išranda?

Bet į minčių lauką bekraštį 
nuginta klastingų minų ir mirčių
grįžo naktis nelaukta, negraži.
Ji sudraskė mano rankraštį
ir kitur pakreipė Žemės ašį,
kuri garsiai girgždėjo:
šeši, šeši, šeši...