Tango

Tango. Taip pavadinčiau darbą miesto geriausiame restorane. Vieta kur susipina aistros, dramos ir prabanga. Šokis tarp kliento ir darbuotojo, tarp darbuotojo ir šeimininko. Kaip ir tango, restoranas tik iš išorės atrodo tobulas, viduje – chaosas, neapykanta. Kaip ir šokio partneriai, kolektyvas bando pataikyt į taktą vienas su kitu, tačiau dažnai kojos velkasi, tada būna kritimas, pyktis, neapykanta ir žinoma bausmė „šokio žingsnių“ nemokančiam partneriui.
Turi būti tobulas nuo pat pradžių. Kaip ir vakarienė restorane yra tobula, nuo piršto dydžio užkandžio iki pagrindinio patiekalo ir dar mažesnio nei užkandis deserto. Suklysti negali, nežinoti taip pat negali, turi mokėti viską ir aš nekalbu apie brangaus meniu sudėtį, kalbu apie žmones. Kiekvieno kliento minčių skaitymas, svarbių miesto personų atpažinimas, direktoriaus užgaidų numanymas. Tik tada tave pakvies šokiui, o pakvietus palikti šokių aikštelės nebepavyks. Įsisukęs į Tango, nebepajusi kaip pats tapsi vedančiu. Nebegirdėsi muzikos, girdėsi tik apšnekas šmeižtą ir Tu būsi jos dalimi. Praėjus laikui pradėsi galvoti ar tave pykina nuo šokio ar nuo žmonių su kuriais tu šoki, bet sustoti nebepavyks.
Žinoma turėsi draugų ar bendraminčių, bus juoko ir šypsenų, dosnių arbatpinigių nuo nuolatinių klientų, tačiau visą tai apgaulė, kaip ir restoranas, kuris tik eilinė valgykla, papuošta didžiuliu kaspinu ir paauksuota ploniausiu aukso sluoksniu. Visos pažintys bus paviršutinės visos draugystės paremtos tavo darbo kokybe, o jei netyčia ištrūktum ir nebešoktum, visi šoktų be tavęs. Po netikrų ašarų ir netyrų pagyrimų, tave išvadintu blogiausiu šokėju ir pamirštu. Užsimirštu ir draugystes ir pažintys ir tada pataptum tiesiog Tango žiūrovu, kuris stebi iš blogiausių salės vietų.
Įdomu, kiek žmogus gali šokti kol pavargs, kol pradės trūkti oro? Kiek šitam sūkuryje ištversiu aš? Ar aš vis dar esu tampoma partnerio ar jau esu vedantysis? Kaip sužinoti ar sukuosi per greitai ar nebegirdžiu jau muzikos?  Pradedu galvoti, jog tapau tuo, kuom labiausiai bijojau tapti. Bijau, jog mano gyvenime nebeliko kitų šokių tik tango. Ak, kad tik kas paimtu mane už rankos ir priverstu sustoti, galbūt tada manęs nebepykintu.