Su-tinka

Retai nutinka tad
Kai pro nakties šešėlius
Įsprūsta saulės spinduliai
Trumpam

Ir šypsosi tada matai
Kometos kai krinta žėri neilgai
Tačiau viduj žinai jos vis rusena
Ir dangų uždega raudoniu

Visai kaip labas pasakytas
Netikėtai
Retai nutinka čia
Jog žodis ištartas sulėtina žingsnius
Ir priverčia pabusti

Man įprasta apglėbti žmones
Kurie mane sustabdo bent trumpam
Užburto rato vidury pabūt

Be mažo komplimento neprasprūsi
Taip kaip žiema pro vasarą praėjus
Palieka trupinius savęs