Neatvertus Biblijos

Fragmentai nesilipdo glaudžiami į tiesę.
Bent man.
Paėjus žingsnį, kitą
jau matau, girdžiu –
kreivoja kaip girtuokliai
kojomis net tako nesurasdami,
tačiau įtaigūs ir reikšmingi savimi
it upės iš krantų išėjusios,
o žodžiuose  – už šv. Raštą teisesni.

Netarsiu, kad man linksma,
pajautas šitas kalbėti,
tačiau apvaikščioti save be jų,
taip pat, deja, dalykas tuščias,
ir tikra –
kuo kantriau susitelki, susigūži tyloj,
ko kuo arčiau pasijauti prie bandulio Savęsp atėjus,
lyg it savaime susivoki ūmai:
– Ogi sakykite, dievai
kodėl taip skaudžiai reikia slėpti
save, žmogelį, nuo savęs, Žmogaus?

Nesidroviu perdaug, kasdien išjausdamas,
kaip bręsta laikas ir Biblijos esmes
kaip pajautas mano galvoj dėlioja.

Stebiu, jaučiu, kaip per kelionę savo
išsivaikšto Visata
be kelio, be takelio.
be bet kokios žinios
kur kaip jai būti
ir kam tai reikalinga.
Ir šit akimirka, kuomet tariu:
panašūs esame abu –
ji dieviškumo, aš žmogaus dalioj
ir, neatvertęs Biblijos, žegnojuosi ir nuskaitau:
„ Ir Dievas  sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą“ 

Iš ten jėga, iš ten pradžia,
iš ten Dievybės įsčiose sprogimas...
-------________---------_________
Iš „Skaitau save“ (fragmentai)