Prie tuščių šulinių. 14 dalis

Juodos durys

Niekas neveikė.
Kad ir kaip atkakliai Nojus vykdė visus sugalvotus sprendimus, nė vienas iš jų nedavė jokio, net ir menkiausio rezultato. „Pabėgimų kambarys“ nepasidavė nė per milimetrą. Juodosios durys vis dar buvo užrakintos ir trenkė per nagus šalčio banga, nepaisydamos jokių apsaugos priemonių. Švytinčiame vandenyje išmirkyta kartis nesužaliavo ir neapsaugojo Nojaus nuo šalčio burto.
Į bedugnę vaikinas nenusileido, tačiau kruopščiai aplaistė visus jos kraštus, tikėdamasis paslėptos žinutės. Bet žinučių nebuvo – nei prie bedugnės, nei kur nors kitur. Nojus praleido dvi dienas taškydamasis vandeniu it išprotėjęs. Kelis kartus apsiliejo pats ir vos nepakvaišo nuo šoko. Tačiau jokio rezultato.
Įsidrąsinęs netgi praardė čiužinio kampą ir pro nedidelį plyšį apžiūrėjo vidų. Bet vėlgi – nieko iš to nepešė. Čiužinys buvo prikimštas kelissyk persiūtu vatiniu audiniu. Iš tokio net virvės nenuvysi...
Dabar, po keturių dienų nepaliaujamo eksperimentavimo ir paieškų, jis jautėsi praradęs bet kokią viltį. Penktas vaizdo įrašas jau buvo išsiųstas į interneto platybes ir šį kartą komentarai grįžo greičiau nei bet kada. Tačiau netgi trys jo „padėjėjai“ nebeturėjo jokių tinkamų idėjų, jei neskaičiuosime tokių pasiūlymų, kaip „pašokinėk prieš duris dainuodamas „Let me pass by“.
Nojus gulėjo paslikas lovoje, žiūrėdamas į lubas ir sukdamas mintyse viską, ką iki šiol nuveikė. Kai panašiai meditavo anksčiau, jam vis dar šaudavo viena ar kita menka idėja – dažniausiai susijusi su kažkuria kita, jau išbandyta. Jis mielai vykdė net ir pačius kvailiausius eksperimentus. Šiaip ar taip nebuvo ką daugiau veikti.
Bet dabar neliko jokių idėjų. Išskyrus nebent maldą Dievui. Bėda buvo ta, jog Nojus nenutuokė, kuriam iš dievų priklauso šis „pabėgimo kambarys“. Iki šiol jis tebuvo girdėjęs, jog krikščionys gali patekti į tris įmanomas vietas – pragarą, rojų arba skaistyklą.  Deja, ši vieta nepriminė nė vienos iš trijų. Taip pat jo urvas nepanašėjo į Valhalą, Sielų Šulinį, Tartarą, devynis Dantės ratus ar jokią kitą iki šiol girdėtą pomirtinę vietą. Taigi, melstis kažkam, kurio kilmė lieka nežinoma, atrodė it labai pavojingas lošimas. Be to, Nojus nebuvo itin religingas. Jei kas nors paklaustų, kuo jis tiki, vaikinas ilgai galvotų, kol neryžtingai prisipažintų, jog reinkarnacija būtų neblogai. Visa kita jam paprasčiausiai nerūpėjo.

* * *

Pypt Pypt!
„Dėmesio! Jums beliko 10% įkrovos! “

Nojus abejingai dirstelėjo į planšetės monitorių ir pakilo iš lovos. Įprasta rutina – dešimt kibirų vandens laiptais į viršų. Tyrinėdamas anksčiau sugalvotą idėją, Nojus retsykiais kyštelėdavo pirštą į švytintį vandenį, tikėdamasis šitaip pripratinti save prie nežemiškų, sąmonę draskančių klyksmų. Deja, netgi po  pusšimčio tokių eksperimentų vis dar nejuto jokio pokyčio. Švytintis vanduo veikė vienodai stipriai ir jei nepasisaugodavo, išversdavo vaikiną iš autų per kelias sekundes. Nepaisant to, Nojus vis dar atkakliai tebetęsė programą. Pripylęs du kibirus kyštelėdavo pirštą, išklausydavo klyksmų kokafoniją ir atsipeikėdavo ant grindų. Tada užnešdavo abu kibirus prie bedugnės krašto. Ir taip penkis kartus kasdien...
Jau ketinęs kyštelėti pirštą penktą kartą, jis ūmai prisiminė. Vienuoliktas kibiras. Jis visai pamiršo, jog buvo tokia mintis – išlieti į bedugnę vienuoliktą kibirą ir pažiūrėti, kas bus. Tačiau tada Bulvė, Girtuoklis ir Nudistas pasiūlė jam kitų idėjų ir ši buvo nustumta į eilės galą. O galop ir primiršta.
Ką gi. Dabar, kai trijulė jam nebesiūlė nieko gero, pats laikas tą išmėginti. Vaikinas nujautė, jog panašus poelgis gali LABAI nepatikti adminui – ne veltui tas sugalvojo šitiek apsaugų, kad vienuoliktas kibiras nepasiektų bedugnės krašto. Antra vertus, Nojui dabar buvo nusispjauti. Anksčiau jis įsivaizdavo, jog po kelių metų panašios egzistencijos jį ims kankinti nuobodulys, bet tam neprireikė nė poros mėnesių, jei tikėsime Youtube improvizuotu kalendoriumi. Vaikinui jau dabar viskas buvo nusibodę.
Užgabenęs viršun devintą ir dešimtą kibirus, Nojus nusileido vienuolikto bei dvylikto. Jis žinojo, kad šį kartą kibirų svoris bus daug kartų didesnis – nepaisant to, ar gabens vieną, ar abu. Taigi, jis nusiteikė užnešti du iš karto. Jei vienuoliktas neišsprogdins grotos, tai gal dvyliktas padės tašką.
Perkišęs kartį, jis vos galėjo pajudinti du indus iš vietos. Prireikė visų įmanomų jėgų ir kelių gudrių manipuliacijų, kol sugebėjo užsikelti krovinį ant pečių. Nojui atrodė, jog abu kibirai ir kartis tuoj perlauš jo stuburą... tik jis nebeturėjo stuburo. Nebuvo ką perlaužti. Šnypšdamas it garvežys ir tuo pat metu kikendamas iš savo minties apie neegzistuojantį stuburą, vaikinas lėtai nušlepsėjo prie laiptų. Lengviausia sumanymo fazė buvo atlikta. Beliko kažkaip įveikti visas tas pakopas ir tada – fejerverkai. Nojus labai vylėsi, jog urvui atsitiks kažkas, ko net adminai nebus numatę. Galbūt ta plieskianti šviesa tiek sustiprės, kad virs lazeriu ir išpjaus jam pabėgimo tunelį?
Užkėlęs vieną koją ant laipto pakopos, jis vos nenuvirto atbulas su abiem kibirais. Šiaip ne taip išlaikęs pusiausvyrą, nusprendė mesti fantazijas iš galvos ir susitelkti tik į kopimą. Jei pusiaukelėje nutiktų kažkas panašaus, jis ne tik turėtų viską pradėti iš naujo, bet greičiausiai dar išsimaudytų išsiliejusiame vandenyje. Tokia mintis atrodė labai baugi. Taigi – galvoti tik apie kojas, laiptus ir nieką kitą.
Užlipęs porą tuzinų pakopų Nojus atkreipė dėmesį, jog pats kopimo aukštyn procesas laikui bėgant netapo vis sunkesnis ir sunkesnis. Kas šiaip atrodytų visai normalu. Visas darbas buvo vienodai sunkus, skausmingas ir lėtas, tačiau jo intensyvumas laikui bėgant nė kiek nesikeitė, kaip tai nutiktų gyvam, jėgas prarandančiam žmogui. Atrodė, jog „nuovargis“ šioje vietoje tėra matematinė konstanta. Vienok, toks atradimas Nojui labai patiko. Jei toji konstanta išties egzistavo, ji užtikrino, kad jo kančia visada išliks vienoda.
Nebent adminas jį atidžiai stebi ir prireikus pakeis konstantos reikšmę...
Nuo tos minties Nojus vėl vos neprarado pusiausvyros. Skubiai išgrūdęs pavojingas mintis iš galvos, jis dabar galvojo tik apie kilnojamas kojas, pro akis lėtai slenkančias pakopas ir velnišką skausmą pečiuose  bei nugaroje. Jei jam pavyks, galbūt ši diena bus paskutinė.
Jis neprisiminė įveikęs laiptų pusiaują, taip pat neatsisuko atgal pažiūrėti, ar aukštai užkopė. Veikė it robotas, vejamas programinio kodo. Tie patys judesiai, tas pats svoris ant pečių, tas pats skausmas. Vėl ir vėl – kol galų gale, po nežinia kiek laiko, nebepastebėjo dar vienos pakopos. Mechaniškai kilstelėjo koją ir vos neišsitiesė paslikas aikštelėje ties bedugnės kraštu.
- Pagaliau! - giliai atsiduso, klaupdamasis vietoje. Išropojo iš po karties keturpėsčias.
Bėdugnė atsiliepė į jo žodžius priekaištingais aidais. Atrodė, jog iš tamsos Nojų stebi labai atidi akis. Tik dabar jis nebijojo. Regėjo bedugnės tamsą tiek daug kartų, kad tapo jai abejingas.
- Teisybės akimirka, - murmėdamas sučiupo kibiro rankeną. Įsirėžęs kilstelėjo indą prie pat bedugnės krašto ir išliejo švytintį vandenį į tamsą.
Stebėjo su augančiu jauduliu, kaip švytinti masė laisvai krinta žemyn, nežymiai nušviesdama bedugnės sienas. Vis tolyn ir tolyn, kol galop net iš šviesos beliko vos įžiūrimas taškas. Tada ir jis dingo, prarytas visagalės tamsos.

Nieko nenutiko. Urvas tebestovėjo kaip anksčiau. Jo sienos neketino drebėti ir skilti į gabalus. Iš lubų plieskianti šviesa neketino virsti lazeriu ir išdeginti Nojui išėjimo sienoje. Sekundės bėgo, tačiau Nojus negavo jokios užuominos, kad kažkas būtų pasikeitę.
Galop, netekęs kantrybės, jis išpylė į bedugnę ir dvyliktą kibirą. Jau ketino švystelėti ir patį kibirą, bet susilaikė.

Ne, vis dar nieko. Jokių žemės drebėjimų ar lazerių šou. Nojus juto vis labiau augančią neviltį. Teliko viena maža paguoda, jog atsirado naujos medžiagos dar vienam vaizdo klipui, kuris galbūt pažadins jo interneto draugus iš sąstingio. Galbūt šie pasiūlys naujų idėjų.

Nusivylęs, jis susirinko kibirus ir nulipo žemyn. Tvarkingai išdėliojęs įrankius prie vandens pompos, grįžo į kambarėlį su lova. Pastvėręs planšetę sėdo prie stalo ir įjungė ekraną. Viskas atrodė po senovei... išskyrus mažą ženklelį kairiame viršutiniame kampe, kur buvo rodomi svarbūs pranešimai. Nojus nekantriai spustelėjo piktogramą. Iššoko naujas, iki šiol neregėtas langas:


Sveikiname! Jūs ką tik pelnėte pirmuosius du taškus!
Jūsų dabartinė sąskaita: 2 taškai. (Norėdami susipažinti su taškų sistema, spauskite čia)

Po pranešimu Nojus išvydo du stambius, ornamentais pagražintus mygtukus. Virš pirmojo buvo užrašyta: Padidinti galią (1 tšk.) . Tuo tarpu virš antrojo  vaikinas išvydo šį tą labai netikėto:

Atidaryti juodąsias duris. (1 tšk.)