Be pavadinimo

nugrimzta vakaras į tylą
ir medžių kontūrai sudyla
dangaus skliaute lyg vandeny

ir rasą medžiai nusipurto
ir muša valandas be smurto
gegučių laikrodžiai pilni

kišenėj lieka kelios vinys
o žemės saujoje tėvynės
yra daugiau nei tavyje

kas išmatuos jos žodžio jėgą
gražius eilėraščius prieš miegą
mieguistai kužda lapija

ir šakos raivosi prieš vėją
ir akyse vandens daugėja
o žemėje daugiau dangaus

pasiekt turėjus kitą krantą
žvaigždė į žydrą gelmę krenta
ar bus kas krytį jos sugaus

lyg perlų vėrinį prabangų
ar gelsvą obuolį po langu
gal tavo virpantys delnai

smėlėti lyg ramybės uostas
tu tris dešimtmečius namuos tuos
mane laimingą vaidinai

- - - 

į stiklą atsirėmęs skruostas 
dažų skardinėj pelenai