Nuosprendis

Tu pasakei, kad žodžiai turi prasmę.
Aš pasakiau, kad jų nesuprantu.
Tada teisėjas Laikas okupavo teismo krasę
Ir gintis žodžiais tapo per vėlu.

Mes drabstėmės purvu, kurio nesugalvojom -
Jis virto smėliu tarp sugrubusių delnų.
Nepripažinsim niekad, kad tada kovojom
Ne dėl savęs - dėl nerimo apsčių dienų.

Verdiktas buvo negražus ir netikėtas,
Kaip netikėta meilė ar mirtis varpų
Gaudimo, kaimo varpinę suardančių iš lėto,
Palydinčių neblaivią sielą prieangin dausų.

Nelaukė mūsų išprotėję žurnalistai,
Kai leidomės žemyn, ieškodami neišspręstų bylų.
Ieškodami be precedento elektros kėdeje prikaustyto Švilpiko,
Supratusio: kai Mūsų nebėra, vienodas rytas neateis, tad mirti nebėra baisu.