...Aš tau padovanosiu savo tylą

Aš tau padovanosiu savo tylą,
O tu man – šokį stiklo atspindy,
Kur pasislėpęs nuo pasaulio aiškini vienatvei,
Koks tau pasaulis mylimas ir kaip tu vienišas kenti.

Triukšmingas rytas nebylioj oazėj,
Kuri beieškančius nuo pasiklydusių apgins.
O aš visad ieškojau laisvės, bet tikėjau,
Kad pagaliau kažkas suras mane ir surakins.

Ir mes toliau vaidinsim laimę.
Atversim širdis kiekvienam, bet ne plačiai.
Pašėlusiai alsuosim kiekviena akimirka
Gyvenimo, kurį pasaulis švaisto taip tuščiai.

Kai vėl norėsi pakalbėti su vienatve,
O aš bastysiuos po miškus kažkur toli –
Sušoksiu tavo šokį, o tu, iškvėpęs mano tylą,
Suprasi, kad ne vienas tu toks vienišas esi.