Fenikso širdis

Ant mano dilbio nutūpė feniksas —
Nekviestas svečias, bet eonais lauktas.
Erelio dydžio jisai, matomai, jaunas,
Link pavojaus jo širdis bèldžiasi!

Mane užklupo ant kalno atbrailos,
Kai kojos tabalavo ore laisvos.
Mūsų sąjūdis nepatikrintas laiko
Ir visgi jaučiu, kartu nėra, ko bijot!

Pasivaikščiokime amžinybe!
Mūsų pėdų neįmins pasiklydę —
Uoliena neįrašo nė žingsnio!
Keliausim, kad ir kur, nežinom!