Tėvynei

Likau tavyj –
To nežinojau –
Darželyje jurginus, pinavijus palikau,
Nutolau nuo miškų,
Nuo upių – kalvų, klonių –
Ar pats ėjau, ar vedamas kieno – nepamąsčiau... –

Pasaulyje taip ir turėtų būti,
Gyvename ir džiaugiamės neskausdami kitų –
Klasta, apgaulė ir skriauda – vėliau jos rados –
Nors bausdavo gamta, bet ne tokia kančia...

O čia iš savo tarpo, iš gentainių...
Su nutylėjimais ir direktyvom – slaptomis
Lyg į voratinklį įveltas;
O ten lyg voru kryžiuočiu patapau. –

Buvau... esu... šiandien, žinau, aš kaltas,
Tenais kad teutonu pavirtau –
Tikėjau pats ir pavyzdžių sutelkęs
Naują tikėjimą skleidžiau... –

Man į akis žiūrėjai ir tylėjai –
Esu aš kaltas kaltas, tai žinau –
Žvelgiau tave, bet neregėjau –
Svajojau apie žemę, guoly raudonam...

Ir kosmosas lyg protui pirštis eina –
Man pažinimo plečiasi kraštai –
Einu sutikti išmintingų brolių
Gal iš galaktikų, gal iš erdvių nežinomais vardais...

Džiaugiaus nuoširdžiai, jei kas įtikėjo
Manim ir manyje ana tiesa –
Kartu drąsiau – tartum į šviesą ėjom... –
O šviesos visos – jos juk per tave...