CV

Gėriaus Darbio
g. 1967. 01. 31

DALIES GYVENIMO APRAŠYMAS

Pasibeldžiu. Užeinu iš karto, nes juk mane pasikvietė būtent šitam laikui.
Nedideliame kabinete už stalo, nugara į langą sėdi vyriškis. Dėvi akinius.
Matau, kad jis skaito mano CV iš atspausdinto lapo. Keista kodėl ne kompiuterio ekrane, gal nori geriau įsiskaityti. Na taip, juk ne kiekvieną dieną tokie raštai pasitaiko. Akimis seka eilutes ir man pasirodo, kad jo akių obuoliai nuo tokio vartaliojimo tuoj nustums akinius.
  - Sėskitės, - pasiūlo.
Aš nelabai suprantu ar jis tai perskaitė, ar tiesiog ištarė. Ko gero jis taip pat to nesupranta.
Man tokia pradžia patinka, nes ir pats pasiūlymas, ir „jūs“ leidžia man ne taip ryškiai jausti, jog esu situacijoje „Jis viršininkas o aš nelabai“.
  - „Tai elektronščikas? “ - perskaito „saviako“ tonu, nes juk ne profesoriai eina darbintis į šitas pareigas - reikia pademonstruoti artumą liaudžiai.
  - Kažkaip taip, - nusišypsau. - Labai seniai, kai porą metų mokiausi VISI, dirbau elektriku, paskui technologu Fizikos instituto gamykloje. Brėžiniai, detalės.
  - O dabar DIY. Dy, ai, vai. Pasidaryk pats, - pridurdamas išverčiu.
Jis pavarto akimis sekdamas eilutes, lyg tikrintų ar teisingai pakartojau tai, kas parašyta.
  - Ir kaip sekasi? - jam nepavyksta atitraukti akių nuo teksto, todėl taria žodžius beveik atskirai, po vieną.
  - Neblogai. Pataisiau skalbyklės elektroniką. - atsakau su aiškiai atpažįstama saviironija.
  - O kas buvo?
  - Aukštos įtampos filtras buvo išlėkęs. Pramušė vargšą kondensatorių.
Kandidatas į viršininkus pasimuisto kėdėje, lyg laukdamas tęsinio.
  - Matyt, įtampa buvo šoktelėjusi tinkle. Kadangi skalbyklė po to vis tiek neveikė, teko lįsti į valdymo bloką. Oscilografo neturiu, tai paprasto praskambinimo būdu paaiškėjo, kad neateina maitinimas į mikrokontrolerį, - tęsiu pasakojimą.
  - Kodėl? - paklausia ne iš karto - matau jo akis bėgiojant per kelias eilutes nuo krašto iki krašto ir iš viršaus į apačią, matyt mintyse lyginant su tuo, ką pasakiau.
  - Takelis buvo nutrūkęs. Ar nuo drėgmės, ar nuo vibracijos.
  - Ir? - raidžių mano atsakyme mažiau, todėl jis sugaišta mažiau laiko.
  - Ten vizualiai net nesimatė kur yra nutrūkę, tai permečiau tiesiogiai nuo elektroninio rakto 22 AWG laidą ir viskas.
  - Aišku. Kas dar? - klausimų - atsakymų tempas didėja.
  - Maitinimo bloką padariau. Su įtampos keitikliu iš 12 voltų į 150. Pasirinkau paprastą topologiją su induktyvumu ir dažnio generatorium su PVM NE555 pagrindu, - išpyškinu.
  - IGBT?
  - Ne, Mosfetai. Su dvitakčiu draiveriu iš bipolinių tranzistorių.
  - O galia? - klausimas nuskamba dar nepasibaigus mano atsakymui. Pasijaučiau filmo scenos dalyviu, kur perėjimas tarp kadrų sušvelninamas tokiu būdu.
Atsakau greitakalbe, lyg artėčiau prie jam skirto laiko pabaigos:
  - Kokius 400 vatų išspaudžiau. Pulsacijos išėjime nemažos, vis dėlto apie 200 kilohercų, bet asinchroninis vieno kilovato variklis nerpieštarauja.
Mūsų balsai man pasirodė tapę panašūs į žodinę kokio nors sudėtingo mechanizmo veikimo patikrą, kai vienas klausia parametro, o kitas pasako jo reikšmę. Tuo metu intonacijos neturi jokios reikšmės, tik aiškus tarimas. Toks „bendravimas“ iš šalies turėtų panešėti į robotų pasišnekėjimą. Nuo neemocingų mašinų pokalbio jis skyrėsi tik tuo, kad kalbėjome vis garsiau.
  - Ok. Sprechen Sie Deutsch? * - nuo įtampos pakeltu balsu perskaitė.
  - Je préfère le français** – garsiai atsakau.
  - And what about English!? *** - beveik šaukdamas ir tonu, lyg tikėdamasis mane užklupti nepasiruošus.
  - Enough for simple conversation! **** – pasakau tarytum atšaudamas „še tau“.
  - Vairuotojo pažymėjimą turite!? - šiek tiek prisitraukęs į mano pusę šūktelėjo.
  - Taip, bė! – taip Holivudo filmuose eiliniai atsako seržantui „Yes, sir“
  - O silpnų savybių!?
  - Kartais lėtokai mąstau!
  - Norite pas mus dirbti!?
  - Taip!
Paskutiniai klausimai ir atsakymai ištiško patalpos erdvėje lyg dikovos šūviai.
Gyvenime čia turėtų būti branginimosi pauzė, bet tekste jos nėra, todėl nesibrangindamas rėžia verdiktą vėl pakvimpantį kareivinėm:
  - Manau susitarsime! Originalus mąstymas mums reikalingas!
Suprantu tai kaip pokalbio pabaigą. Lėtai atsistoju, laukdamas atsisveikinimo.
  - Tai ką, iki pasimatymo. Palikite sekretorei savo duomenis sutarčiai, - kažkodėl su ašaromis akyse atsisveikina.
  - Ačiū. Viso gero. - susigraudinu ir aš.
  - Tik... nerašykite... daugiau... taip, - prapliumpa ašaromis man įkandin.
  “Šitas tiks”, - pagalvoju išėjęs iš kabineto ir žingsniuodamas koridoriumi į priešingą nei išėjimas pusę.

      Vilnius
      2024-02-22
      Parengta literatūriniam konkursui „Na ir prirašiau“



*      Ar kalbate vokiškai? (vok.)
**    Aš teikiu pirmenybę prancūzų kalbai (pranc.)
***  O kaip reikalai su anglų kalba? (angl.)
**** Moku ją pakankamai paprastam bendravimui (angl.)