Ji

Prabundi. Nedrįsti atmerkt akių. Jauti šilumą šalia. Iš lėto atsimerki. Užsimerki. Ir vėl. Iš lėto nužvelgi tai, kas guli šalia. Bandai prisiminti, ką palikai prieš sapnus. Bandai įtikint save, kad to nebuvo, nors žinai... Ir vėl. Nevalingai palieti kūną, kurio linijos gundo Tave. Nors žinai, kad viskas seniai baigta.
Na ir kas?
Jauti bundančias akis. Ir lūpas, kurios lyg rytmečio rasa bučiuoja žandus ir ieško daugiau. Jauti. Jauti jas ir iš lėto užsimerki...
Ne! Nenori miegot! Nori, bet negali. Tyli, šypsais, velniukiškomis akimis bėgi per jo kūna.
Nevalingai jauti, kaip pirštų galiukais perbėgi kūnu. Panyri į mintis. Bet iškart stengiesi jų atsikratyti. Nepavyksta. Bet tai nesvarbu. Nemanai, kad supras, todėl atitrauki rankas. Nevalingai sugniauži pagalvę ir truputį atsitrauki.
Kad nepajustu. Kad nepabustu.
Tik žvelgi i nuogą kūną, eilinį kartą atsispindintintį mėnulio šviesoje, ir matai tai, ko nenušvietė saulė.

Geriau užmerkt akis ir tylėt. Likt mintyse su savim. Nieko nesakyt ir likt mintyse su savim. Vistiek nesupras, pasilikt prašys. O geriau iškeiktų, bent jau žinočiau kad supranta...