bjaurus laikas

pamenu gyvenant bute lašėjimą nuo balkonų
mūsų laiptinė pereinamas kiemas
remontai kairėje dešinėje iš viršaus ir apačios
vienoje pusėj kaukši plaktukas kitoje gręžia sieną
nuo tokių atakų kaipmat spaustuvais suspausdavo  galvą
atšokinėdavo plombos įsiskaudėdavo dantį

danguje ir žemėj visiška pilkuma
jokių  čerpių žvynuotais stogais
nėriniuotų langų dienąnakt su naktiniais
ir apnuogintom šlaunim
kaip rašo grafomanės

jos suerzintų tiek sveiką tiek nesveiką protą
sukeltų maniakinę depresiją
sutinku nieko nėra įdomiau
už detektyvinį siužetą parašytą true crime stiliumi
būtent tokios atomazgos sukdavosi mano galvoje

kai per apspangusių dienų tamsą
negalėjai įmatyti net durų tamsių
lyg rašaluotos buhalterių išangės
godžiausiais iš godžiųjų laikais

nebuvo valios nei jų ieškot
nei įeit nei išeit nei pabėgt
buvo vienintelis žinojimas -
tiesiog tu čia gyveni

dabar irgi laša - nuo stogo
balkonų suvis nematyt čia kaimas
dažnai užeidavęs noras ką nors nužudyt
verčia užmiršti praeitis ir jų išsipildymus

kiek ilgam
to nežinau

regis atkarpos trumpėja
šuns pavadis buvo trijų metrų dabar tik dvie
mažoji ruletė yra metro ilgio
tabletės pasibaigė o vaistinė
kurią galėčiau lengviausiai pasiekt
už keturių dešimčių kilometrų

neapsimesiu
dienų aš neskaičiuoju